Justinas iš Biržų pasakoja, kad mokyklos ir studijų metais vasaromis važiuodavo į Maljorką padirbėti barmenu. „Laisvai kalbu ispaniškai, tad problemų dėl įsidarbinimo nekildavo. Kodėl ten važiuodavau? Matyt, dėl šilumos ir arbatpinigių: geras oras ten garantuotas, na, o Lietuvoje net ir vasarą pasitaiko niūrių dienų, be to, užsienyje egzistuoja arbatpinigių kultūra. Net jeigu arbatpinigiai įskaičiuojami į kliento sąskaitą, yra priimta jų palikti dar. Maljorkoje turistai išties mandagūs, su jais galima ir pajuokauti, ir naudingų pažinčių užmegzti“, – tvirtina vaikinas.
Jam antrina Gintarė, jau trečius metus iš eilės dalyvaujanti studentams kelius į Jungtines Amerikos Valstijas atveriančioje programoje „Work & Travel USA“. Nors šioje programoje dalyvauja ne vien dėl finansinių sumetimų, bet ir dėl pažinčių, norėdama praplėsti akiratį, ji pripažįsta, kad Lietuvoje ne tik neužsidirbsi tiek, kiek užsienyje, bet pas mus ir arbatpinigių kultūra nėra giliai įleidusi šaknų: „Amerikoje įprasta palikti bent 10 proc. nuo bendros sąskaitos, tačiau tai aptarnaujančiam personalui signalizuoja, kad klientas liko kuo nors nepatenkintas. Jeigu gauni apie 20 proc., tuomet žinai, kad aptarnavai gerai.“
Ar iš tiesų Lietuvoje taip prastai? Etiketo žinovai pritaria, kad mūsų šalyje arbatpinigių sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi. Maitinimo įstaigų darbuotojams ir taksistams šiuokart nuskilę labiau, tačiau kitiems darbuotojams, teikiantiems paslaugas, pavyzdžiui, siuvyklose, grožio salonuose, kepyklėlėse, lietuviai nėra linkę palikti papildomų pinigų.
Arminas Lydeka kartą pasakė, kad arbatpinigių kultūros stoka – Sovietų Sąjungos palikimas, kai buvo mokama tik tiek, kiek nurodyta. Maža to, sistema netgi kovojo su arbatpinigiais! Tai prieštaravo bolševikų ideologijai, mat buvo traktuojama kaip darbininko žeminimas bei jo nuolatinės gero darbo motyvacijos mažinimas.
„Tipsai“
Viskas prasidėjo XIX amžiaus Anglijoje – arbatos soduose. Aukštuomenės damos mėgdavo lankytis padoriose arbatos gėrimo vietose, mat į kavines eiti be palydovo būdavo nepadoru, taip pat ne itin saugu. Deja, sodai būdavo gana toli nuo arbatos plikymo vietos, tad dažnai šį gėrimą atnešdavo jau atšalusį. Todėl buvo sumąstyta ant stalų sudėti skardines su inicialais T.I.P.S., reiškiančiais „To Insure Prompt Service“ (liet. užtikrinti tinkamą aptarnavimą). Norint, kad arbatą atneštų greitai, reikėdavo įmesti pinigėlį, kurio žvangėjimas reikšdavo prašymą arba skatinimą aptarnauti spėriau. Na, o Jungtinėse Amerikos Valstijose per Didžiąją depresiją, apie 1930 metus, klientai žinojo, kad paslaugų sferoje dirbančių žmonių atlyginimai yra labai maži, tad arbatpinigiai buvo tarsi pagalba, pašalpa.
Kultūriniai tautų skirtumai taip pat daro didelę įtaką. Pavyzdžiui, Japonijoje arbatpinigių niekas nepalieka, tai laikoma įžeidimu. Kinijoje arbatpinigiai sudaro 2–3 proc. bendros sąskaitos. Dažnas lietuvis, nuvykęs į islamiškas šalis, susiduria su arbatpinigių kaulijimu ant kiekvieno kampo, na, o Vakarų Europoje arbatpinigiai dažniausiai įskaičiuojami į bendrą sąskaitą ir sudaro nuo 10 iki 15 proc. Tiesa, iš kliento tikimasi papildomų 10 proc. arbatpinigių. Rytų Europoje retame restorane ar kavinėje arbatpinigiai įskaičiuojami į sąskaitą, o ir paliekama vidutiniškai iki 8 proc. Lietuvoje arbatpinigių vidurkis yra 5–10 proc., JAV – net 15–20.
Vis dėlto apklausos rodo, kad beveik 75 proc. maitinimo įstaigų paslaugų ir produktų vartotojų yra linkę palikti arbatpinigių. Šviesa tunelio gale! Taigi dabar lieka bandyti pasiaiškinti, kokie vidutiškai yra arbatpinigiai Lietuvoje ir kaip subtiliai jų išsiprašyti.
Salomėja Jackūnaitė
„Dirbau „Čili picoje“ vyriausiąja padavėja, tad mano darbo laikas būdavo nuo 8 ryto iki 17 valandos. Darbo dienomis kasdien gaudavau nuo 20 iki 50 litų, savaitgaliais – 40–70 litų arbatpinigių. Pastebėjau, kad klientai tampa dosnesni prieš šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, daugiau arbatpinigių palieka ir vasarą. Lankytojų srautui ir arbatpinigių dydžiui turi įtakos ir pošventinis periodas – jų mažėja. Na, o kad apskritai būtum papildomai įvertintas, reikia būti tiesiog maloniam, greitam ir bendraujančiam. Be to, daugybę kartų įsitikinau, kad kukliai atrodantys žmonės palieka žymiai dažniau ir daugiau arbatpinigių nei ponai su kostiumais...“
Milana
„Esu dirbusi „Forto dvare“, Užupio picerijoje, „Medininkuose“, tačiau arbatpinigiai visur buvo labai panašūs. Jeigu savaitgalis ar saulėta diena, gali gauti nuo 50 iki 200 litų, jeigu lyja arba savaitės pradžia – 20–80 litų. Kadangi visos darbo vietos buvo Vilniaus senamiestyje, ekonomikos krizės nejautėme. Manau, tai nebent prekybos centruose įsikūrusių didžiųjų maitinimo tinklų problema. Norint gauti daugiau arbatpinigių, reikia būti pastabiam, atkreipti dėmesį į detales, mat iš jų ir sukuriama aptarnavimo visuma. Tiesa, bent jau aš visuomet stengiuosi visus aptarnauti vienodai, mat niekada nežinai, su kuo turi reikalą.“
Gintarė
„Dirbau „Can Can Pizza“, „Pachoje“, „Mambo picoje“, kinų restorane. Arbatpinigių vidurkis – apie 100 litų per dieną, žinoma, jeigu dirbi po 12 valandų. Žiemą arbatpinigių daugiau, vasarą – mažiau, na, nebent dirbti prie jūros. Vadinamoji ekonomikos krizė visiškai nepakoregavo arbatpinigių kiekio. Norint, kad paliktų arbatpinigių, reikia tiesiog dirbti, laiku atnešti patiekalus, būti draugiškam. Asmenį, paliekantį arbatpinigių, sunku apibūdinti, tačiau man kažkaip pavyksta iš pirmo žvilgsnio nuspręsti, ar klientas paliks pinigų už aptarnavimą. Jau užsisakančio patiekalus žmogaus balso tonas atskleidžia jo nusiteikimą ir požiūrį į aptarnaujantį personalą.
Norint gauti arbatpinigių privalu
Būti sparčiam ir paslaugiam
Šypsotis
Mandagiai bendrauti
Atkreipti dėmesį į smulkmenas
ANONSAS: "VERSLO ISTORIJA: Apie smulkmeną, be kurios prekyba neįmanoma" ir "AfterParty – studentų išrastas ir pagamintas Lietuvoje” ieškokite "bzn start" rugpjūčio mėnesio verslo žurnalo numeryje.
