2014 metų „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje drabužių kainos sudarė 99 proc. Europos Sąjungos vidurkio, avalyne Lietuvoje kainavo 3 proc. daugiau nei ES vidurkis. Nors šie statistiniai duomenys rodo, kad Norvegijoje tiek drabužiai (27 proc.), tiek avalynė (36 proc.) viršija ES vidurkį, lietuvių šeima prisipažįsta, kad pamačius drabužių kainas Norvegijoje jiems kartais sunku patikėti.
Bent kartą metuose vilnietis Ervinas su žmona pasiima beveik tuščius rankinius bagažus, užsisako po vieną registruotą bagažą ir skrenda į Norvegiją. Čia išleidę 1–1,5 tūkst. eurų šeima nusiperka drabužių ir avalynės visiems metams: nuo žieminių striukių iki apatinių.
„Jau kokius ketverius metus Lietuvoje į drabužių parduotuves užsuku tik palyginti, kaip skiriasi kainos čia ir Norvegijoje“, – pasakoja su portalu DELFI bendravęs Ervinas.
Kaip teigė vyras, prieš kelerius metus jis vasaromis vykdavo dirbti į Norvegiją: tuomet su žmona taupė pinigus butui.
„Visai netyčia pažįstami parodė, kur galima įsigyti labai pigių, bet geros kokybės, žinomų prekės ženklų drabužių. Iš pradžių negalėjau ir pats patikėti, bet nuvykęs supratau – Lietuvoje daugiau niekada nepirksiu drabužių“, – prisipažino vyras.
Visai neseniai vyras su žmona grįžo ir dar vienos kasmetinės apsipirkimo kelionės iš Vesbio miestelio Norvegijoje. Čia šeima keliauja į išparduotuvių miestelį, kuriame daug skirtingų prekių ženklų parduotuvių.
„Pavyzdžiui, žieminės striukės „Tommy Hilfiger“, kurios Lietuvoje kainuoja 400 eurų, čia kainuoja apie 100 eurų. Kartais nuolaidos būna dar didesnės. Pernai pirkau žieminę striukę, už kurią sumokėjau apie 50 eurų, nes buvo 70 proc. nuolaidos”, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, angliškai vadinamoje „Outlet“ parduotuvėse „Hugo Boss“ marškinius galima įsigyti už 20-30 eurų.
„Kalbant apie batus, po Naujųjų metų jiems dabar buvo didelės nuolaidos. Tai batus, kurie kainavo 150 eurų, gali nusipirkti už 30-50 eurų“, – teigė jis.
Ervinas taip pat pastebėjo, kad per pastaruosius dvejus metus kaip reikiant susilpnėjus Norvegijos kronai euro atžvilgiu, važiuoti į Norvegiją apsipirkti jam dar labiau apsimoka.
Vyras teigė, kad į Norvegiją nuskrenda už 10–20 eurų į vieną pusę. Nakvynė šeimai šioje šalyje nekainuoja, nes pora apsistoja pas draugus.
„Teko vykti apsipirkti ir į Švediją, bet Norvegijoje drabužiai daug pigesni nei Švedijoje, o maistas – atvirkščiai pigesnis Švedijoje“, – savo pastebėjimais dalijosi Ervinas.
Vis dėlto pagal bendrą „Eurostat“ statistiką, Švedija Norvegijai nusileidžia tiek maisto, tiek drabužių ir avalynės kainomis. Kaip rodo statistika, Švedijoje drabužių kainos 22 proc. didesnės nei ES vidurkis (Norvegijoje – 27 proc.), avalynės – 24 proc. (Norvegijoje – 36 proc.).
Nežadantis apsipirkimų Norvegijoje atsisakyti vyras teigė skaičiuojantis, kad jei Norvegijoje drabužiams ir avalynei išleidžia 1,5 tūkst. eurų, tai panašiai jis tiek pat sutaupo, jei būtų tas pačias prekes pirkęs Lietuvoje.
„Esame pirkę odinę striukę, kuri šiaip kainuoja 3 tūkst. litų, o sumokėjau – 800 litų, žmonos striukės kaina vietoj 2,5 tūkst. litų, buvo 600 litų”, - prisiminė lietuvis.
Prekybos įmonių atstovas: kitaip būti ir negali
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas, paklaustas, kodėl Lietuvoje drabužių ir avalynės kainos jau priartėjusios ar net peržengusios ES šalių vidurkį, teigė, kad pirmiausia reikėtų pažiūrėti į tai, kad Lietuvoje iš viso nėra avalynės gamybos pramonės.
„O aprangos gamybos pramonė – viso labo vienetiniai atskirų lietuvių dizainerių produktai. Užsienio prekės ženklai užima 99 proc. rinkos. Dėl to mes turime drabužių ir avalynės kainas tokias, kokios yra kitose Europos valstybėse“, – teigė jis.
Pasak L. Vilimo, kitaip ir būti negalėtų: „Vertinant tų pačių užsienio prekių ženklų kainas Lietuvoje ir kitose šalyse, reikia suprasti, kad dėl mūsų šalies rinkos dydžio, arba tiksliau – mažumo, jos čia gali kainuoti šiek tiek brangiau. Tai elementarus ir natūralus masto ekonomikos padarinys“.
Pašnekovas pripažino, kad atlyginimai Lietuvoje kol kas atsilieka nuo Vakarų Europos valstybių, bet neturėdami savo stiprios pramonės, o svarbiausia – būdami atviros ir globalios rinkos dalimi, lietuviai negali tikėtis, kad drabužių ir avalynės kainos bus derinamos prie Lietuvos šalies atlyginimų dydžio.
„Manau, kad Lietuvos prekybininkai ir taip atlieka puikų darbą pasiūlydami savo pirkėjams platų asortimentą – tiek pagal kokybę, tiek pagal kainą“, – pridėjo jis.
