Miestelis yra Griškabūdis, kuris yra tarp Šakių ir Pilviškių – čia yra tos Lietuvos vietos, iš kur yra kilusi bendrinė lietuvių kalba, nes netoliese gimė Jonas Jablonskis, kuris sugalvojo, kad Lietuvoje visi turi kalbėti taip pat, kaip žmonės, kuriuos jis girdėjo kalbant vaikystėje, ir kurie buvo jau ausiai patys smagiausi. Tai buvo keistas sprendimas. Sugalvoti, kad visi šalyje kalbėtų suvalkietiškai, yra taip pat keista, kaip svajoti apie tai, kad visi šalyje taptų blaivininkais ir būtų tokie smagūs ir įdomūs pašnekovai, kaip vidutinis blaivybės propaguotojas. Aš, pavyzdžiui, augęs Kaune, labiausiai norėjau, kad kuo daugiau žmonių kalbėtų kaip nors kitaip, ir todėl svajojau išvykti į užsienį, kur mano ausiai žmonės kalbėjo gražiausiai.
Griškabūdyje pamatėme kebabų kioską, ir tada aš prisiminiau, kuris mano straipsnis buvo vienas sėkmingiausių, išsiuntusių mano populiarumą į naują orbitą prieš pusantrų metų. Tai buvo straipsnis apie Garliavos kebabus, kuriuo socialiniuose tinkluose buvo pasidalinta beveik penkis tūkstančius kartų. Ar tai daug? Pabandykite jūs parašyti straipsnį ir pažiūrėkite, ar juo kas nors pasidalins. Bet dar daugiau mano straipsnis išgarsino tą Garliavos kebabinę ir net pačią Garliavą. Specialistai sako, kad nuo šio straipsnio Garliava išgarsėjo labiau, negu nuo Kedžio istorijos, o kebabo užsakymo priėmimas iš Užkalnio pagal rezonansą prilygo mergaitės ėmimui iš tetos Neringos namų 2012 metais.
Kaip dirba apžvalgininkas? Fotografavau kebabinę, priėjęs užsisakiau maisto, paskui fotografavau dar, kol užsakymą gamino. Priėjus atsiimti kebabo, suvynioto į foliją, man pardavėja pranešė: ji tikisi, kad nuotraukos nebus viešinamos.
Kaip? Kodėl? Nejaugi Griškabūdžio kebabai yra tokie baisūs, kad jų atvaizdai gali paveikti nepilnamečius ir jautrios psichikos žmones? Juk ant būdelės niekur nebuvo parašyta „N-18“ (miestelyje, tiesą sakant, gyventojų profilis yra labiau N-81, tačiau čia tarp kitko). Ant būdelės buvo parašytas darbo laikas, nuo dešimtos iki šeštos, su „pietų pertrauka“ nuo antros iki trečios. Aš suprantu, kad valgiaraštis čia yra ilgesnis, nei tinklinės picerijos, ir kad tame kioskelyje gali jums paruošti beveik viską, ko gali geisti lietuviška širdis, nuo Kijevo kotletų iki lietinių ir vištienos kepsnio „Vesta“ (kas yra vištienos kepsnys „Vesta“, ar žinote kas nors?), tačiau kaip reikia pavargti per keturias valandas nuo dešimtos iki antros, per tą laiką pardavus du kebabus, kad reikėtų valandos pertraukos? Ir ką veikia pardavėja per tą pertrauką? Pasigamina ir suvalgo kepsnį „Vesta“? Nežinau, kaip manote jūs, bet Griškabūdžiui reikėtų pratintis prie greitesnio gyvenimo tempo. Ir ką veikti po šeštos, arba savaitgaliais, arba pirmadieniais, kai kebabo norisi labiausiai? Važiuoti iki Šakių? O jei ten irgi tik vienas restoranas, ir jis užsakytas gedulingiems?
Jau norėjau klausti Griškabūdžio kebabinės, ar pas juos yra galimybė surengti nedidelę šeimos šventę (krikštynas, vestuves, šeimos metines), ar leistų atsivežti savo muzikantų, ar reikėtų tiesiog pasigarsinti radiją, bet mano mintis nutraukė ir pranešė, kad mano fotografuotoms nuotraukoms skelbti aš turiu gauti direktorės leidimą. Ir tą pačią sekundę aš žinojau, kad jau turiu istoriją, apie kurią galėsiu parašyti. Dar kažkur Lietuvoje yra įmonių, kurių vadovai įsivaizduoja, kad čia yra jų mažieji Druskininkai, kur viešoje vietoje viešai pastatyta būdelė su dideliu užrašu saugo savo privatumą ne mažiau aršiai, nei jį puoselėja muzikos žvaigždės, rengiančios slaptas vestuves, apie kurias spauda yra informuojama atskiru pranešimu su diena, valanda ir tiksliu vietos nurodymu.
Aš įsivaizdavau kebabų imperijos direktorę, sėdinčią savo erdviame stikliniame biure kažkur didmiesčio dangoraižyje ir aptarinėjančią su rinkodaros departamento direktoriumi, teisės departamento vadovu ir apsaugos viršininku, kokių priemonių jiems reikia imtis, nes iš Griškabūdžio atėjo signalas, kad pasirodė Užkalnis su fotoaparatu. Galimai net su dviem fotoaparatais. „Tiesiog uždrauskim jam publikuoti“, kimiai sušvokščia apsaugos viršininkas, žilstelėjęs buvęs jūrų pėstininkas ir specialiųjų pajėgų karys randuotu veidu. „O jei išpublikuos, sutraiškysim, kaip popierinį puodelį.“ Aš suprantu, kad šito nebuvo. Bet man labai patiko tai įsivaizduoti. Kartais keli kebabų pardavėjos žodžiai gali manyje sukelti vaizduotės audrą. Tie žodžiai dažniau yra ne „nuotraukų neviešinti“, o visai kiti. Žodžiai, virpinantys širdį.
„Su pikantišku, česnakiniu, aštriu ar miksu?“
O kaip patys Griškabūdžio kebabai, paklausite jūs? Kebabą suvalgėme automobilyje, kaip tikri aristokratai, ir, deja, turime pasakyti, kad tai nebuvo geriausias kebabas nei Lietuvoje, nei Suvalkijoje, nei aplink Šakius. Mėsos buvo mažai, ji buvo beskonė, daržovių – per daug, ir viskas kliuksėjo nuo per gausiai užpilto česnakinio padažo. Turbūt daug kas sakys, kad ir gerai, nereikia, kad būtų per sausa, bet aš atsakau: man taip nepatinka. Nevertas dėmesio kebabas, nors kebabinę galite atvažiuoti ir nufotografuoti, jau vien tam, kad Griškabūdyje visi žinotų, kad mes dar turime laisvę fotografuoti Lietuvos miestelyje būdelę, ir tas nuotraukas skelbti taip, kaip mums ateina į galvą.
Mažas su česnakiniu (€1,90) ir skardinė kolos, štai ką mes pirkome.
Dvi žąsys iš penkių.
Kebabai, Rygiškių g. 5, Griškabūdis. Tel. +370 622 44322.
Nuo antradienio iki penktadienio, nuo 10:00 iki 18:00, pietų pertrauka nuo 14:00 iki 15:00.
