Į Palangą važiavo ir važiuoja žmonės, kuriems skaniausias kurortinis valgymas – kepta duona su majonezu, žuvies gabalėliai tešloje, virti senuose taukuose, ir medaus tortas desertui.

Kažkada Anglijos turistai pirmieji masiškai atrado Kretą (na, šiaip civilizacijai saloje keli tūkstančiai metų, bet ne tai kalba – šneku apie masinį turizmą iš kitų salų, esančių ūkanotame šiaurės Atlante), ir prasidėjo negeri dalykai, kuriuos vargšė Graikija srebia ligi šiol.

Kalbu ne tik apie tas baisias aludžių imitacijas, įspraustas pajūrio promenadose, ir anglams pritaikytas suvenyrų parduotuves, kurios atrodo kaip Šventoji, tik dar baisiau. Jei prie Šventosios sprogtų kinų administruojamas fabrikas, gaminantis perkreiptus cheminių spalvų teletabius ir čiužinius, tai Šventoji atrodo taip, kaip Kretos kurortų pigieji pakraščiai su visomis tebešmirinėjančiomis anglų bobomis ir diedais, dėvinčiais išplaukusias tatuiruotes ant pabalusių kūnų ir pilančius pigų alų ant dantų, parudusių nuo pigių kontrabandinių lietuviškų cigarečių.

Kalbu apie tai, kad anglai išmokė kadais išdidžią šalį, demokratijos tėvynę ir pirmojo, originalaus Akropolio namus prie absoliučiai visko patiekti gruzdintas bulvytes ir šiaip viską gruzdinti aliejuje. Šalis, kurioje valgymo įpročius formavo pramoninė revoliucija ir fabrikuose gamintas maistas, sudirbo tyru alyvuogių aliejaus ir ožkos sūrio šalį ir pavertę ją savo prasto skonio kulinariniu viešnamiu.

Žvejų kaimelį įšdidžiu pavadinimu Sisi, netoli Hersonissos miesto Kretoje, mums rekomendavo keturračių nuomotojas, sakė, ten gera bus pavalgyti. Na, jei žmogus, nuomojantis keturračius taip sako, negalima neklausyti. Juk dar ir šalmus mums davė, su kuriais atrodome kaip kosmonautai. Sako, čia Graikijoje privaloma pagal įstatymus važinėti su šalmais. Vairuodamas oranžinį keturratį gatvėmis, plentais ir keliukais, kitų keturračių mačiau daugybę, bet visų jų keleiviai buvo be šalmų. Teisingai sakė tas nuomos direktorius: „įstatymai liepia“. Jei Graikijoje ką nors liepia įstatymas, to niekas nedaro. Tokia specifika.

Kaimelis nedidelis, trys gatvės, ir keli restoranai ant jūros kranto, visi, sprendžiant iš reklamos, specializuojasi šviežios žuvies srityje. Norėčiau pasakyti, kad pasirinkome tą, ant kurio iškabų mažiausiai prirašinėta rusiškai, tačiau tada meluočiau. Pasirinkome tą, kurio savininkas su didžiausiais ūsais.

Andrius Užkalnis
Staliukas visiškai virš vandens – uolos ir žaliai mėlyna, nuostabiai švari (tikriausiai tokia ir yra) Kretos jūra. Nuotekų vamzdis, vedantis iš restorano terasos į jūrą, jau sudužęs ir visiškai sausas, kas nuteikia puikiai.

Valgiaraštis – toks pat, kaip visuose kituose restoranuose Kretoje, su paveiksliukais (prie visko, išskyrus ledus, patiekiamos gruzdintos bulvytės) ir visiškai neskatinantis nieko užsisakinėti. Bet aš žinau, kad nebūtina žiūrėti į valgiaraštį. Aš pakalbėsiu su padavėju ir viską sužinosiu. Taip ir reikia – kalbėtis, apie ką rūpi, ir tada būna gerai.

Ančiuviai – paprasčiausi ančiuviai, išdarinėti ir patiekti alyvuogių aliejuje su citrinų sultimis (€6,50) – yra tokie, kad vien dėl jų galima buvo nuomotis keturratį ir čia važiuoti. Kaip ir daugelis lietuvių, su ančiuviais, labai stipriai sūdytais, aš pirmą kartą susipažinau kaip su picos priedu (ir nuo to laiko dažnai jų užsisakinėju ant picos), bet čia jie ne priedas prie nieko, čia jie tiesiog spindi savo riebiu žuviškumu ir kviečia mirkyti duoną į alyvuogių aliejų.

Paprasčiausias ant grilio keptas aštuonkojis (€8,50) yra irgi puikus savo paprastumu. Stiprus skonis, kuris patinka tiems, kam patinka jūra ir jos gyventojai, ir kuris verčia žiaukčioti nemėgstančius jūros gėrybių. Aš dievinu tą aštuonkojį. Pasijuntu, kaip koks Neptūnas per pietus. Pasiglostau barzdą.

Paprastos ir sultingos yra krevetės, irgi keptos ant grilio, ir patiektos su prakeiktomis bulvytėmis (na, pagrindinis patiekalas, be bulvyčių čia niekaip, anglai nesuprastų). Kaina nėra simbolinė (€14,50), bet geros krevetės niekada nebūna pigios, nebent kur nors pietryčių Azijoje, prie šiltų jūrų.

Tokios pačios paprastos buvo sardinės (€8,50 – ir kodėl visi patiekalai su penkiasdešimčia centų, gal jiems tikėjimas taip liepia?), kvapnios, sultingos, dvelkiančios dūmais.

Pagaliau, pagrindinis žuvies patiekalas (irgi bulvyčių pridėjo) – keptas ant grilio žuvies gabalas (€11,50). Kokia tai žuvis, taip ir nesupratau (graikiškai moku ne visus žodžius), bet pagal pjūvį atrodo, kad didelė, pagal skonį panaši į kardžuvę, o padavėjas tik tiek galėjo paaiškinti, kad ši žuvis yra vietinė.

Desertui buvo blyneliai su braškėmis (€5) – norėjome vaflių, vienintelio dalyko, kurį rinkomės iš valgiaraščio, bet jų nebuvo. Braškių daug. Graikijoje apskritai mėgsta braškes, nežinia kodėl, bet pažiūrėsim, iš kur braškes imsite, kai iš jūsų atims eurą, pagalvoju piktdžiugiškai.

Už pietus, su arbatpinigiais, sumokame €70 ir dar duodame gabalėlį maisto atėjusiam katinėliui, kad taip gerai laukė.

Puikus pajūrio potyris. Jei taip būtų kur nors prie lietuviškos jūros, Nidoje ar Palangoje, džiaugčiausi. Bet nebus, o čia yra. Keturios žąsys iš penkių.

Bevardė taverna, Sisi, Kreta, Graikija.

Darbo laikas nenurodytas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (362)