Savičiaus gatvė sostinėje, tuo pačiu metu, yra man visam gyvenimui susijusi su dvejomis vietomis, kuriose niekas nėra paruošęs man raudono kilimo.
Pirmoji buvo restoranas „Druskos namai“, kuris čia buvo atsikraustęs iš Užupio, nes jie manė, kad jų problema yra restorano vieta. Ne, jų problema buvo savininkas. Nieko doro nenuveikę Užupyje, jie pasitrynė Savičiaus gatvėje, pabandė pasukioti viešuosius ryšius per patyrusias specialistes, kurios ateina į kiekvieną nesėkmingą, desperatišką restoraną, pasiima pinigus, išgeria nemokamo šampano ir restoraną pribaigia. Jos buvo mirties bučinys ir „Druskos namams“, amžiną jiems atilsį. Tegu daugiau Vilniuje tokio restorano nebūna.
Tiesa, dar yra vienas prancūzų restoranas Savičiaus gatvėje, kuris yra toks prastas, kad aš jo net vardo neminėsiu, nes tai – kaip keiksmažodis, ir didelė negarbė prancūzų XIX amžiaus rašytojui, kurio pavarde tą restoraną pavadino. To rašytojo vardas buvo Honoré.
Antroji vieta Savičiaus gatvėje, kuri yra labai keista, yra dėvėtų drabužių parduotuvė, kažkokių būdu įsikūrusi tokioje Vilniaus senamiesčio vietoje, iš kurios matosi Rotušės aikštė ir kur nuoma tikriausiai kainuoja tūkstantį eurų. Tūkstantį eurų per valandą. Čia tas pats, kaip gauti teisę pasistatyti restoraną greta Gedimino pilies bokšto, ant kalno, su vaizdu į miestą iš fantastiškos terasos, ir ten siūlyti gedulingus pietus po šešis eurus žmogui. Nors, palauk, galvoju aš, kažkas panašaus juk yra padaryta. Nidos prieplaukoje, pačioje geriausioje kurorto vietoje, su vaizdu į jachtas, stačias krūtines ir riestas uodegas, veikia tokio banalumo tinklinė picerija, kad kiekvieną kartą pastebi ją ir atsidūsti. Dieve, Dieve. Koks neteisingas pasaulis.
Tiek to, čia ne apie tai istorija. Devintajame Savičiaus gatvės name kažkada buvo restoranas „Grafas Cepelinas“, siūlęs pusiau tradicinę, pusiau modernią vokiečių virtuvę, tačiau iki galo neapsibrėžęs ir nesupratęs, kam jis siūlo tokį maistą ir kodėl, o toks požiūris, deja, niekada prie gero neveda. Cepelinų aristokratas užsidarė, ir dabar ten yra restoranas, atsidaręs neseniai ir minimas geru žodžiu tų pižonų ir asmenų su pajamomis, didesnėmis už vidutines, kurie šmirinėja po restoranus sostinėje ir viską išmano. Tokių, kaip aš.
Restoranas vadinasi „39 paralelė“, ir yra labai gudrus, nors ir ne angliškas (o gal truputį angliškas, nes gal lietuviškai reikėtų sakyti „lygiagretė“, nežinau, paklauskite manęs ko nors kito). Kodėl gudrus? Nes neįpareigojančiai signalizuoja gerą gyvenimą, tiems, kas supranta (tokiems, kaip aš ir mano draugai). Kokiu būdu? Nes ši įsivaizduojama linija juosia pasaulį, į šiaurę nuo pusiaujo, ir kerta šalis ir teritorijas, kurios didžiuojasi maistu ir meile jam: tai Italija, Ispanija, Turkija, Graikija, Japonija, Kalifornija ir Koloradas. Ar galima ir kitų linijų rasti žemėlapyje? Galima. 37, 38 ar 40 paralelė daro beveik tą patį darbą, bet skaičius „39“ šiaip gražiai atrodo užrašytas.
Atsisėdame ir mums pasiūlo duonos su visokiais aliejais ir acto rūšimis. Virtuvės šeimininkas, sako mums, pats visokių gamina. Gerai. Aliejus yra aliejus (išskyrus labai, labai išskirtinius alyvuogių aliejus), net ir su priedais, actas irgi yra actas, net ir su paskaninimais, bet idėja labai gera: kol virtuvė ruošia užsakymą, svečiai gali užsiimti įvairių atspalvių skaidriais buteliukais, ir jiems nenusibosta.
Mes tai užsisakėme dar ir šampano, kad jau tikrai būtų nenuobodu. Patikrintas būdas. Ir valgiaraštis toks, kad norisi visko. Todėl kai kuriuos patiekalus mums atnešė po pusę porcijos, nes mes norėjome tiek daug visko paragauti.
Pradėjome nuo puikaus jautienos tartaro su vanilės druska ir apelsinų aliejumi (€7,50). Ar tai absoliučiai geriausias tartaras Vilniuje? Nežinau, gal dar „Ti Ana“ daro tokį patį gerą tartarą, „Meat“ irgi labai geras tartaras, bet šitas puikus kūrinys dingo nuo lėkščių ir mes nesupratome, kaip tai atsitiko, ar mes jį suvalgėme, ar maži velniukai atėjo ir mums nematant, šovė tą tartarą tiesiai mums į skrandžius, kaip kokius pokemonų medžioklės sviedinukus.
Ir toliau buvo geriau. Ne, toliau buvo ne šiaip geriau, toliau buvo taip nuostabu, kad mes jau po sriubos žinojome, kad vargu ar bus įmanoma ką nors sugadinti. Bulvių ir salierų kreminė sriuba su vėžiu už tokią kainą, kad man dabar dreba rankos ją rašant. €3,80. Ponai, ar jūs juokaujate? Ši sriuba turi kainuoti 38 eurus. Arba bent jau 37. Bet tikrai ne tris-aštuoniasdešimt, dėl Dievo meilės.
Kai ateis mano mirties valanda, aš prisiminsiu daug gerų dalykų, patirčių, sutiktų prezidentų ir Nobelio premijos laureatų, menininkų ir pamatytų stebuklų, ir dar aš prisiminsiu šią sriubą.
Aštuonkojis (€15) su chorizo dešra buvo geras, bet po tos sriubos viskas blanko ir akyse mirguliavo. Be to, mano skoniui buvo visko per daug pridėta, todėl, nors aštuonkojis buvo gerai paruoštas pats, bet dėl priedų gausos jo potyris nebuvo aiškus ir gerai suprantamas.
Tagliatelle su daržovėmis, grybais ir savo gamybos dešrelėmis (€7) irgi kainavo ne taip brangiai, kaip turėtų. Aš turiu galvoje, skonis buvo ne vienaženklis. O mes dar mokėjome €3,50, nes tai buvo pusinė porcija. Trys penkiasdešimt nėra patiekalo kaina. Tai mokestis už automobilio statymą arba didelės kavos kaina, štai kas tai yra. Puikus patiekalas.
Mes jau buvome apsvaigę nuo visos kokybės ir laimingi, ir ėriukas (€22) nenuvylė. Pagaliau Lietuvoje pradėjo gerbti ir vertinti ėrieną. Taip, tai ne vienintelė vieta šalyje, kur gerbia ėrieną, bet čia ji buvo puiki. Sultinga, vyriška (žinoma, patiekalą gali valgyti ir moterys, neapsigaukite).
Ir jau visai nieko nebeprisimenu apie šokoladinį desertą (€4), tik žinau, kad buvo ir gražus, ir švelnus, ir skaniai susivalgė, nors, kaip jau daugelis iš jūsų žino, aš saldėsių net nemėgstu, ir tik dėl skaitytojų juos ragauju.
Už pietus sumokėjome €101,30 ir dar palikome arbatpinigių. Na, gerai, į dviženklę kainą neįsispraudėme, bet kas iš to, čia tik pinigai, ką jau pritaupysi. Be to, juk restoranas labai centrinėje miesto vietoje, biudžetinių sprendimų ne čia ieškoti reikia. Jei mėgsti gerti šampaną, visai nereikia biudžetinių sprendimų ieškoti. Tuščia jos, tos kainos, galvojome mes, laimingi eidami namo – tegu tik daugiau tokių būna, tegu tik jiems sekasi, nes tai puikus šios vasaros atradimas.
Penkios žąsys iš penkių? Žinoma, penkios žąsys iš penkių.
39 Paralelė, Savičiaus g. 9, Vilnius. Tel. +370 616 17051. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:30 iki 23:00.
