Todėl turiu įtarimą, kad čia jau paskutiniai metai, kai galime laisvai valgyti sušius, omarus, picas, pastramį, mėsainius, lazanijas, šparagus iš Peru, mocarelą ir buratą iš Italijos, norvegišką rūkytą lašišą, juoduosius ikrus iš Irano ir raudonuosius – iš Aliaskos. Greitai ateis toks laikas, kai visur bus bulvinių blynų ir vėdarų restoranai, o tokio dalyko, kaip dienos sriuba, nebeliks: įstatymu bus įteisinti šaltibarščiai, kaip vienintelė legali sriuba Lietuvos Respublikoje (aš žinau, tiesą sakant, ir gerų žmonių, kurie galėtų kasdien valgyti šaltibarščius, bet čia ne apie tai). Todėl, keliaudamas su reikalais po mūsų Tėvynę, nusprendžiau pradėti pratintis prie to, kuo mums visiems netrukus teks maitintis.
Juokauju, nekreipkite dėmesio. Tiesiog važiavau į Žemaitiją kūrybinės komandiruotės, ir toliau ieškojau geriausių provincijos restoranų. Kartais tokius pavyksta rasti, ir tai būna didis džiaugsmas, nes aš esu įsitikinęs, kad ir Lietuvoje šio bei to yra, ir tikiu, kad mada geriau pažinti savo šalį bus ilgalaikis dalykas (juo labiau, kad visi, kam trūksta proto, supratimo ir plataus požiūrio, ir kas anksčiau traukė šniūrais į Turkiją ir Egiptą, dabar išsiruošė į Tailandą, net tie, kas sunkiai sugeba prisiminti, į kurią salą atvyko, ir vos gali persėsti iš vieno lėktuvo į kitą; todėl Lietuvoje, proporciškai, liko daugiau protingų).
Daugelis žmonių rekomendavo restoraną „Kukūdra“, kuris yra Kretingalėje. Kretingalės daugelis Lietuvos žmonių išvis net nežino, tik pagal pavadinimą nutuokia, kad miestelis yra netoli Kretingos.
„Kukūdra“ iš lauko atrodo, kaip pakelės restoranas kur nors Amerikos tyruose, ir keistos kolonos, iš tolo panašios į palmių imitaciją. Pasijutau trumpam kaip kokioje Arizonoje, tik ne taip šilta. O dar tas logotipas, sukurtas tokiu šriftu, kuris buvo pats populiariausias prieš dvidešimt metų, ir buvo įdiegtas visuose kompiuteriuose, kurių vaizduokliai pūpsodavo ant stalo, kaip pilki, gelstantys ir mirgantys televizoriai. Persikėliau į tuos laikus, kai buvau dar jaunas. Ir tai tik iškaba.
Restoranas viduje – didelis, ir, kas keisčiausia, pilnas žmonių. Keista todėl, kad apie Lietuvos provinciją yra kalbama, neva ten į restoranus eina tik po laidotuvių, krikštynų ir per tetos Zosės jubiliejų (išimtiniu atveju). Žemaitijoje – nieko panašaus. Jauni ir seni lankytojai, šeimos, draugai – sėdi prie stalų ir valgo. Reiškia, ne viskas mūsų šalyje yra taip blogai, kaip kai kas aiškina.
Valgiaraštis didelis, ir niekuo neišskirtinis, tai ir mes nusprendžiame užsisakyti garsiausius kulinarinius lietuviškos virtuvės hitus – tokius „Laužo šviesos“ ir „Neklausyk, ką priešai suoks“ atitikmenis ant lėkščių.
Šaltibarščiai (2,70 EUR) niekuo neišskirtiniai, gerai, kad ne per rūgštūs. Ką dar galiu pasakyti apie šaltibarščius? Nieko, gal labiau įsimintina buvo žemaitiška cibulynė, kuri dar ir dvidešimčia centų pigesnė. Net nežinau, ką dabar daryti su sutaupytais centais. Galvoju, kaip jie sugalvoja kainas? Kodėl viena sriuba du penkiasdešimt, o kita – du septynesdešimt? Nesakau, kad blogai sugalvoja. Aš tik noriu suprasti, kaip jie tai daro.
Kastinys (2,50 EUR) man visai nepatiko, bet gal dėl to, kad man šiaip nepatinka kastinys. Mano draugė sakė, kad kastinys geras. Turėčiau viską objektyviai vertinti, kritiko pareigos lyg ir įpareigoja, bet negaliu. Man kai kas patinka, kai kas nepatinka, o kastinio esmės išvis nesuprantu.
Cepelinai su mėsa (4,50 EUR) buvo vidutiniški (atsiprašau, kad taip dažnai turiu sakyti žodį „vidutiniškas“, bet neimsiu juk meluoti), aš jų neatskirčiau nuo visų kitų vidutiniškų cepelinų bet kur Lietuvoje. Gal tiesiog tai nėra baisiai įdomus patiekalas, sugalvotas iš vargo ir veikia, kaip skrandžio kamšalas.
Labai seniai nebuvau valgęs karbonado. Turbūt paskutinį kartą valgiau karbonadą, kai Algirdas Brazauskas (irgi, beje, mėgęs karbonadus) buvo prezidentas. Ta prasme, aš ne su Brazausku valgiau karbonadą, bet jūs mane supratote. Šis karbonadas (7 EUR) buvo man priminimas, kodėl aš jo nevalgiau nuo Algirdo Brazausko prezidentavimo laikų. Nieko čia gero – rieboka išmušta kiauliena, apvoliota trupiniais ir riebiai iškepta. Jei kur nors enciklopedijoje būtų straipsnis „riebus ir nesveikas lietuviškas maistas“, tai ten galima būtų įdėti karbonado nuotrauką.
Pavalgėme dviese už 29,40 EUR ir palikome arbatpinigų. Skrandis užpildytas, nė vienas patiekalas nesugadintas, bet praeitis tiesiog spindi iš lėkščių. Tai patiekalai, atspindintys tą Lietuvos kulinarinės praeities dalį, kurią reikėtų kuo greičiau pamiršti, kaip telefonus su sukamuoju disku, kaip restoranus ir barus, kuriuose galima buvo rūkyti, kaip įstiklintus balkonus ir kaip taksi automobilius, kurių sėdynės užklotos masažiniais rutuliukais ir dirbtiniais kailiais.
Bet padaryta dorai, ir aplink vietų pavalgyti ne tiek jau daug, ir gerai atspindi istoriją, todėl keturios žąsys iš penkių.
Kukūdra, Klaipėdos g. 16, Kretingalė, Klaipėdos rajonas. Tel. +370 46 446736. Facebook profilis.
Kasdien nuo 11:00 iki 23:00
