Tad kodėl darbdaviai jūsų nesamdo, nors, rodos, esate tobulas kandidatas? Štai penkios priežastys, kodėl darbdaviai dažnai pasamdo ne tą žmogų:
1. Jie ignoruoja tai, kas yra svarbiausia.
Kiekvienas darbuotojas turi laikytis konkrečios kompanijos taisyklių ir gairių – oficialių ar nerašytų. Tačiau kai kurie žmonės to negali, ar nenori, daryti. Ir labai dažnai tai nėra jau taip blogai.
Jeigu esate aukšto lygio inžinierius, turintis didžiulės patirties naujų produktų kūrimo srityje, tačiau tuo pat metu plūstantis kolegas ir administracijos darbuotojus, tikrai netapsite kompanijos maloniausiu darbuotoju. Arba jeigu mėgstate dirbti naktimis, tikrai stebuklingu būtų netapsite standartiniu darbuotoju, dirbančiu nuo devynių ryto iki penkių vakaro.
Kai kuriems žmonėms yra svarbus pats darbas ir kaip jis yra atliekamas, o ne darbovietė. Ir nepaisant to, jie gali puikiai tikti tam tikram darbui.
Sumanios kompanijos dažnai sutinka su visu „paketu“ ir yra pasirengusios susitaikyti su įnoringu inžinieriumi, jeigu jo įgūdžiai tikrai yra išskirtiniai ir kompanijai yra būtini. Lygiai taip pat darbdavys gali leisti „vampyrišku stiliumi“ gyvenančiam programuotojui dirbti naktimis, nors visi kiti darbuotojai dirba standartinėmis valandomis, nes tokiu atveju bendravimas bus optimalus.
Sumanūs darbdaviai supranta, kad jeigu reikia daryti kompromisų, jie ir darys juos, kad „superžvaigždė“ sutiktų jiems dirbti.
2. Darbdaviai samdo dėl įgūdžių ir visai ignoruoją požiūrį.
Įgūdžiai ir žinios yra beverčiai, jeigu jie nėra naudojami. Patirtis, kokia didžiulė jie bebūtų, yra bevertė, jeigu ja nesidalinama su kitais.
Mąstykite taip: kuo mažesnis jūsų verslas, tuo yra didesnė tikimybė, kad esate ekspertai savo srityje, ir tuo paprasčiausiai yra perduoti įgūdžius kitiems. Tačiau negalite išmokyti žmogaus entuziazmo, geros darbo etikos ir puikių bendravimo su kolegomis įgūdžių. Ir šie įgūdžiai gali būti gerokai svarbesni už bet kuriuos kitus kandidato turimus įgūdžius.
Remiantis vieno tyrimo išvadomis, tik 11 proc. naujai pasamdytų žmonių per pirmų 18 darbo mėnesių prarandą darbą dėl techninių įgūdžių stokos. Dauguma jų darbo vietos netenka dėl problemų, susijusių su motyvacija, noru mokytis, temperamentu ir emociniu intelektu.
Sumanios kompanijos samdo dėl požiūrio. Jos žino, kad žmogų galima išmokyti visko, išskyrus požiūrį. Į kandidatą, kuriam trūksta tam tikrų būtinų įgūdžių, žvelgia atsargiai. Tačiau kai darbdaviai sutinka kandidatą, turintį bendravimo problemų, jiems ima plevėsuoti raudona vėliava.
3. Jie automatiškai įdarbina draugus ir giminaičius.
Žinoma, kai kurios sėkmingos kompanijos atrodo lyg nuolatinis šeimos narių susirinkimas.
Tačiau sumanios kompanijos elgiasi atsargiai. Kai kurie darbuotojai natūraliai pervertina šeimos nario kvalifikaciją, kai rekomenduoja jį tam tikram darbui. Darbuotojo širdis gali būti tinkamoje vietoje, tačiau jo norai padėti šeimos nariui ne visuomet atitinka kompanijos poreikį samdyti tinkamus žmones.
Be to, draugai ir šeimos nariai bendrauja ir už darbovietės ribų, o tai didina asmeninių konfliktų riziką. Kai kuriais ekstremaliais atvejais, ypač mažose įmonėse, darbovietė virsta kovos lauku: šešių asmenų kolektyve dirbantys trys giminaičiais įgyja daugiau galios nei savininkas.
Kai kurios įmonės yra įvedusios griežtą taisyklę: „jokių šeimos narių tame pačiame skyriuje“.
Sumanios kompanijos paprasčiausiai gerai įvertina konkretų kandidatą ir žino, kuomet pasakyti „ne“.
4. Jie ignoruoja intuiciją.
Niekas nenusileidžia formaliam ir išsamiam samdymo procesui, išskyrus, kai kuriais atvejais, intuicijos jausmą.
Sumanios kompanijos įvertina ne tik kandidato savybes, bet ir jo daromą įspūdį. Ir jos labai mėgsta atlikti nedidelių „testų“. Vienas darbdavys teigė mėgstantis kandidatus į prižiūrėtojo poziciją pavedžioti po savo gamybines patalpas. Kartais kandidatas jį sustabdo ko nors paklausti. Kandidatas, kuris matomai susierzina pertrauktas pokalbio metu, visuomet jam kelia nerimą.
Arba jeigu tokios ekskursijos metu minėtas darbdavys pamatydavo, kad kuris nors prie konvejerio stovintis darbuotojas nespėja, viršininkas suskubdavo padėti darbuotojui. Jo teigimu, dauguma kandidatų taip pat imasi padėti – kai kurie norėdami padaryti įspūdį darbdaviui, o kiti natūraliai. Šio darbdavio teigimu, labai lengva atskirti, ar žmogus padeda kitiems automatiškai ar tik todėl, kad bosas žiūri.
Sumanios kompanijos žino, kokių neapčiuopiamų savybių jos tikisi iš savo darbuotojų, ir įvertina, ar konkretus kandidatas jų turi.
5. Jie pasinaudoja bloga galimybe.
Kalbant apie potencialų darbuotoją gali būti dviejų rūšių galimybės.
Būna gerų galimybių: priimti į darbą žmogų, kurio, jūsų nuomone, buvęs darbdavys nevertino; priimti darbą žmogų, kuriam gal ir trūksta kai kurios kvalifikacijos, bet kurio yra labai geras požiūris; priimti į darbą žmogų, kuris įneš entuziazmo, skatins kitus darbuotojus ir užtikrins gerą darbo aplinką jūsų komandoje, kurios, galbūt, iki šiol trūko. Tai yra geros progos.
O taip pat yra blogų galimybių: kandidatas, kuris iki šiol turėjo problemų dėl pravaikštų. Tačiau jūs kažkodėl tikitės, kad jis staiga pasikeis. Arba kandidatas, kuris iš pastarųjų trijų savo darboviečių išėjo vos po kelių savaičių, nes „visi viršininkai buvo idiotai“. Arba kandidatė, kuri neturi darbo jūsų srityje patirties, bet tik pasakoja, kaip greitai ji bet kurioje kompanijoje yra paaukštinama.
Kodėl kompanijos samdo tokius žmones? Todėl, kad yra beviltiškoje padėtyje. Arba tingi ieškoti geresnių žmonių. Arba turi „įdomesnių reikalų“. Arba mano, kad vienas supuvęs obuolys nepagadins krūvos gerų.
Sumanios kompanijos žino, kad nesvarbu, kaip stengiamasi, visi daro darbuotojų samdymo klaidų. Tad tokios kompanijos neinvestuoja į „blogas galimybes“, nes žino, kad viskas baigsis tikrai liūdnai.
