Vienintelė organizacija, mūsų šalyje besirūpinanti šunų veislininkyste, yra Lietuvos kinologų draugija. Apie tai, ar atsakingas šunų veisimas gali nešti pelno bei apie su šia veikla susijusias problemas su Lietuvos kinologų draugijos (LKD) prezidente Ramune Kazlauskaite kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa Prascevičienė.
- Dažnas įsivaizduojame, kad šunų veislynas – tai ferma, kurioje keturkojai auginami komercijos tikslais. Kaip yra iš tiesų?
- Lietuvos kinologų draugija veislynu laiko kiekvieno savo organizacijos nario namus, kuriuose laikoma bent viena kalė, turinti šuniukų vadą. Tokių veislynų šalyje yra apie 2 tūkst. Per metus juose sulaukiama apie 6 tūkst. jauniklių. Deja, ne mūsų kompetencija kalbėti apie veiklą tų žmonių, kurie veisia šunis be kilmės dokumentų. LKD nariai turi vieną kitą didesnį, į komerciją orientuotą veislyną, tačiau dauguma laiko ne daugiau kaip vieną ar dvi kales.
LKD tikslas – ne komercinė prekyba šunimis, bet jų veislių gerinimas. Atsakingas šunų veisimas – tai ne verslas, o brangus hobis. Tenka pripažinti, kad yra žmonių, kurie iš to daro verslą. Šunininkystė Lietuvoje negali būti išimtis, kai daug kur siekiama gauti kuo daugiau naudos su kuo mažiau sąnaudų.
Tačiau LKD nuostatoms toks verslas nėra priimtinas. Gal ir nėra taip jau blogai, kad žmonės šunininkystę padaro savo pajamų šaltiniu – taip sukuriamos darbo vietos, neprašoma pašalpų, tačiau su sąlyga – tai neturi būti tik „dauginimas“. Kol bus paklausa, bus ir pasiūla. Tarkime, kol pūkuoti jorkšyro terjerai neišeis iš mados, kol dažna poniutė norės tokį padarėlį nešiotis savo rankinėje, tol ir bus šiuos šunelius veisiančiųjų bei parduodančiųjų, juolab kad dažnam pirkėjui genetinės tokio augintinio savybės nėra svarbios, kol neiškyla jo sveikatos problemų.
- Ar pardavinėti namuose išaugintus šuniukus yra legalu? Juk mokesčiai šiuo atveju tikrai ne visada sumokami, nors pajamos turbūt gali siekti ir ne vieną tūkstantį litų?
- LKD veisėjai, net ir turintys vieną kalę, paprastai yra įregistravę individualiąją įmonę ar įsigyja verslo liudijimą. O jei kas to nedaro, rizikuoja būti patrauktas atsakomybėn ir mokėti baudas už mokestinių prievolių vengimą. Bet, tiesą sakant, retas, įregistravęs individualiąją įmonę bei deklaruojantis pajamas ir išlaidas, uždirba tiek, kad gautų pelno. Išlaidos dažniausiai yra didesnės, nes laikyti ir veisti šunis yra brangu – kainuoja paties augintinio įsigijimas, jo dalyvavimas parodose, veterinarinė priežiūra, pašarai. Mažas šunelis suėda mažiau, bet Kaukazo aviganis, rotveileris ar senbernaras tikrai daug. O ūgtelėjusi šių veislių jauniklių vada paprastai apetitu taip pat nesiskundžia.
Kiek pavyks uždirbti iš veisimo, priklauso nuo laikomos kalės veislės ir, be abejo, sėkmės. Iki pardavimo amžiaus auginant stambiųjų veislių šuniukus tikrai nemažai pinigų teks „įdėti“ į pašarus. Mažesniosioms veislėms pašarai kainuos pigiau, bet kuo mažesnė kalytė, tuo didesnė tikimybė, kad be chirurginės operacijos ji neapsivaikuos. O veterinarinė pagalba gana brangi. Operacija šiuo atveju kainuos 300-400 litų.
Tarkime, jorkšyro terjerų veislės kalytė kainuoja apie 3 tūkst. Lt. Ją dvejus metus šėrėme, vedėme į parodas, taigi pašarams ir kailio priežiūrai išleidome dar porą tūkstančių. Kergimas kainuos apie 1 tūkst. Lt, bet gali kainuoti ir daugiau. Žodžiu, „įdėjome“ 6-7 tūkst. Lt, kol augintinė atvedė keturis šuniukus. Gerai, jei visi jie sveiki, be defektų. Juos sėkmingai pardavę gausime 5 tūkst. Lt pelno, t.y. mažiau, nei įdėjome. O jeigu visa šuniukų vada atvesta „su broku?“
Tarkime, senbernarė lengvai apsivaikuos be veterinaro pagalbos, bet kiek suės ji pati ir jos jaunikliai? Pusė iš dešimties atvestų jauniklių, kol atsiras pirkėjai, gali ir pusmetį praleisti veisėjo namuose. Žodžiu, norint uždirbti iš šunų veisimo reikia labai didelio įdirbio.
- Kur dažniau veisliniai šuniukai realizuojami – užsienyje ar vidaus rinkoje?
- Didesnė šuniukų dalis lieka Lietuvoje. Tačiau pasaulis dabar atviras ir tarpusavyje aktyviai bendrauja įvairiose šalyse gyvenantys veisėjai. Lietuviški šunys rinkoje šiuo metu vertinami ne prasčiau negu Vakarų Europos veislynų. Šuniukai iš Lietuvos yra parduodami ne tik į artimiausią užsienį, bet ir į JAV, Kanadą, net Filipinus, pas mus laikoma atvežtų iš kitų Europos valstybių, Indijos, Pietų Korėjos, Japonijos, JAV. Beje, patyrę veisėjai vieni kitiems šunis ne tik parduoda, bet ir nuomoja. Viskas priklauso nuo veisėjo piniginės storio ir entuziazmo.
- Kiek svyruoja veislinių šunų kainos?
- Yra vidutinės kiekvienos veislės kainos. Bet yra vienetinių šunų, pasižyminčių ypač geromis genetinėmis savybėmis, kainuojančių labai brangiai. Paprastai tai būna jau ne maži šuniukai, bet tarptautinėse parodose apdovanojimus pelnę čempionai. Be abejo, tikras šunų mylėtojas pasakytų, kad suaugusio šuns parduoti negalima, kad ir kokia suma už jį bebūtų siūloma, vis dėlto tenka pripažinti, kad, jei kaina priimtina, parduodama viskas. Gal tai skamba ir žiauriai, bet yra teisybė. Kartais nutinka ir taip, kad kilmingos kalės atvesto šuniuko iškart parduoti nepavyksta ir veisėjas jį pradeda vedžioti į parodas. O gavęs čempiono titulą augintinis visada bus brangesnis negu tik ką atvestas šunytis.
Ypač tituluotų šunų kaina rinkoje gali siekti kelis šimtus tūkstančių litų. Lietuvoje viešai tokiu pirkiniu dar niekas nėra pasigyręs, bet šunų, pirktų už 30-40 tūkst. EUR, turime.
- Kiek veislių šunų mūsų šalyje laikoma? Kaip sparčiai keičiasi jų mados tendencijos ir pirkėjų poreikiai?
- Lietuvoje užregistruota apie 180 šunų veislių, o visame pasaulyje jų priskaičiuojama net 400. Kai kurių šunų turime daug, kai kurių – vos vieną ar du. Šunų mados keičiasi greičiau nei trunka šuns gyvenimas. Iš dalies tai priklauso ir nuo politinių bei ekonominių veiksnių.
Tačiau apskritai šiuo metu populiaresni maži šunys, nes su jais lengviau keliauti, mažesnės išlaidos pašarui. Lietuvoje visada madingi taksai. Kažkodėl žmonės juos laiko dekoratyviniais šunimis, nors iš tiesų taksas – labai rimtas medžioklinis šuo. Žmonės taksą perka kaip nediduką mielą šunelį, nors iš tiesų jis labai „kieto“ charakterio, mat tikroji jo paskirtis – sugebėti kovoti su žvėrimi.
Bėda tai, kad daugelis nesigilina į šuns veislės savybes, o žiūri tik į išvaizdą. Todėl dabar Lietuvoje tokie madingi tapo haskiai ir amerikiečių akitos.
- Vis dažniau propaguojama priglausti beglobį šuniuką, kuris vargu ar bus veislinis.
- Iš tiesų šalia gyvenantis keturkojis mūsų gyvenimą padaro spalvingesnį, o patį žmogų – geresnį. Susvetimėjusioje visuomenėje tai ypač svarbu. Šunys yra protingi padarai ir sugeba įvertinti gerumą. Bet šunį auklėja žmogus, tad yra rizikos, jog iš prieglaudos paimtas šuo gali pridaryti bėdos, nes niekada nežinai, kokiose piktose rankose jis buvo anksčiau. Kai perki veislinį šunį, gali nuspėti jo charakterį. O mišrūnas – visada loterija.
Nesu nusistačiusi prieš mišrūnus. Jų visada buvo ir bus. Tačiau atsitiktinio šunų veisimo neskatinčiau. Mat daliai žmonių toks šuo atrodo pigus žaislas, kurį vėliau galima ir išmesti. Be to, dalis mišrūnų jauniklių nužudoma, o tai nehumaniška. Todėl veisti šunis reikėtų atsakingiau. Būtina būti pasirengus išlaidoms, gerų šeimininkų paieškoms ir galbūt kelių mėnesių bendravimui su nemaža šuniukų „kompanija“.
- Analogiškai kaip gyvulininkystės krypties žemdirbių savivaldos organizacijos, LKD taip pat veda kilmės knygą. Ar ši veikla sulaukia valstybės paramos?
- Deja, jokios valstybės paramos negauname. Priešingai – šunys dažnai laikomi visų bėdų kaltininkais, vis labiau griežtinamos jų laikymo taisyklės, sudarinėjami pavojingų veislių sąrašai ir pan. Ir niekas nenori pripažinti, kad šunis baisiais padaro žmonės. Mūsų kilmės knygos jokia valstybės institucija neinspektuoja ir neprižiūri, bet šį darbą LKD atlieka tikrai labai atsakingai.
- Ar ne metas šunis pripažinti ūkiniais gyvūnais? Žmonės, laikantys senųjų lietuviškų veislių gyvulius, gauna atitinkamo dydžio ES paramą. Galbūt į ją tuomet galėtų pretenduoti ir lietuvių skalikų veisėjai?
- Šiuo metu džiaugiamės bent tuo, kad pagal naujojo Gyvūnų gerovės įstatymo nuostatas mūsų sritis priskirta Žemės ūkio ministerijos jurisdikcijai, nes iki šiol mūsų kratėsi ir savivaldybės, ir Aplinkos ministerija. Tad gal ateis laikas, kai šunys bus pripažinti ir ūkiniais gyvūnais.
Koks lietuvių skalikų likimas? Šiuo metu šalyje turime apie 500 šios gražios veislės šunų. Tikimės, kad ateityje lietuvių skalikų veislę pavyks įregistruoti ir Tarptautinėje kinologų federacijoje.
- Ką šiandien įvardytumėte kaip didžiausias savo veiklos problemas?
- Pirmoji – tai negatyvus visuomenės požiūris į šunis ir jų savininkus. Dažnai susidaro įspūdis, kad tyčia priešinamos skirtingos visuomenės grupės. Nors pokyčių į gerąją pusę šiuo požiūriu matyti, iki pažangių Vakarų šalių lygio mums dar, deja, toli.
Ne mažesnė problema ir nevaldomas mišrūnų veisimas. Pigūs, beverčiai šuniukai, patekę į neatsakingų žmonių rankas, ir sukuria nuostatą, kad visi šunų šeimininkai nesirūpina savo augintiniais, kad visi šunys teršia aplinką, kandžioja žmones. Šiuo klausimu jokios prevencijos Lietuvoje nėra – likviduojamos tik pasekmės.
- Kokį šunį patartumėte laikyti kaimo sodyboje?
- Kai kam „skambučio“ vietoje gali pakakti ir nedidelio mišrūniuko. Tačiau vis dėlto siūlyčiau rinktis veislinį, nes neatsitiktinai pasaulyje yra išvesta tiek daug šunų veislių, skirtų saugoti namams, medžioti, ganyti gyvulius. Todėl konkrečiai paskirčiai įsigytas veislinis šuo neabejotinai bus geresnis pagalbininkas nei mišrūnas.
