Aretas gyvena Judrėnų kaime, vos už kelių kilometrų nuo Pajudrio, todėl jo šeimai nesunku retkarčiais žvilgtelėti į daug priežiūros nereikalaujančius gyvulius. Šis dviejų giminaičių tandemas tapo neįprasta hailendų auginimo ir priežiūros institucija, leidžiančia atokiuose laukuose auginti mūsų kraštams vis dar neįprastus galvijus ir ateityje iš to gauti tam tikros naudos.
Tapo hailendų draugais
Judrėniškė Irena Ubartienė, Areto žmona, „Ūkininko patarėjui“ papasakojo, kaip hailendai Pajudrio kaime atsirado ir kokį vaidmenį tenka atlikti jai pačiai.
„Vyro pusbrolis Mindaugas norėjo, kad senelių sodyba išliktų, tad nusprendė įkvėpti jai tam tikros gyvybės. Pernai Latvijoje nusipirko hailendų veislės telyčią ir apgyvendino ją ganykloje Pajudryje. Kai parsivežė, visi skubėjome pažiūrėti, kas tai per būtybė. Mums labai patiko ta karvutė, norėjome su ja susidraugauti. Iš pradžių jos vardas buvo Vaidava, latviškas, bet mes ją pavadinome lietuviškai – Garbane. Ji išbuvo viena per visą žiemą, o mes atvykę vis pasidomėdavome, kaip jai sekasi. Tai šienuko įdedame, tai vandenuko įpilame. Lyg ir savaime susiklostė, kad tapome Mindaugo bandos, šį pavasarį išsiplėtusios iki septynių telyčių, prižiūrėtojais,“ - situaciją apibūdino Irena.
Judrėniškė neslepia, kad prižiūrėti čia beveik nėra ko – atšiauriose Škotijos aukštumose gyvenantys galvijai pratę prie nepalankių oro sąlygų, neišrankūs pašarui, be to, jie tokie mieli.
„Hailendai nereiklūs priežiūrai, žiemą jų nereikia uždaryti į tvartą, lauke ištveria 30 laipsnių šaltį. Neišrankūs ir pašarui – vasarą minta ganyklų žole, nuėda ir visokius stagarus, o žiemą, aišku, reikia duoti šieno, jo paruošta šimtas ritinių, taip pat visada turi būti vandens. Per vasaros karščius gyvuliai slėpėsi nuolat atidarytame sename tvarte, kurį su ganykla sieja bendra tvora. Taigi rūpesčiai čia minimalūs, ši priežiūra labiau malonumas, o ne darbas. Tiesa, kol ganykla buvo aptverta tik elektriniu piemeniu, telyčios porą kartų buvo ištrūkusios ir nuklydusios trejetą kilometrų. Žmonės pamatę skambino mums, vežėme duonos ir su ja pabėgėles parviliojome į aptvarą. Šiemet Mindaugas ganyklą aptvėrė pustrečio metro aukščio tvora, manau, kad per tokį barjerą neprasibraus,“ - aiškino I. Ubartienė.
Patikslindama savo mintį, kad ji ir vyras Aretas mažai kuo prisideda prie hailendų globos, pašnekovė paminėjo Mindaugo tėvus, kurie gyvena Rietave ir nuolat atvyksta bandos apžiūrėti.
„Mindaugo tėvai labai daug prisideda prie priežiūros. Jie jau pensinio amžiaus, tačiau reguliariai atvažiuoja iš Rietavo. Kai užsuka pas mus, sako, kad karvutes jau aplankė. O kai į Pajudrį atvyksta Mindaugo šeima, trys jų vaikai labai džiaugiasi simpatiškais gyvuliais. Hailendai žmogų artyn prisileidžia, tačiau glostomi nesiduoda,“ - pasakojo Irena.
Kol kas – ne dėl naudos
Pasak judrėniškės, telyčios visada skuba pasitikti jiems atvažiavus, matyt, žino, kad gaus ką nors gardaus – pasiūlo duonos, o rudenį šviežių daržovių, obuolių. Ir mums vykstant į hailendų fotosesiją I. Ubartienė Judrėnų parduotuvėje apsirūpino pora kepalų duonos. Automobiliui sustojus prie aptvaro vartų telyčios, vadovaujamos vedlės Garbanės, ėmė skuosti artyn. Tačiau jau iš tolo pamatė svetimą žmogų ir it įbestos sustojo vidury ganyklos. Tik bandos prižiūrėtojai pakvietus ir suviliojus jas duona, telyčios prisiartino, nors nepažįstamą žmogų dar ilgą laiką atidžiai stebėjo.
Kaip supratome iš pasakojimo, hailendų bandą senelių sodyboje įkurdinti Mindaugas nusprendė paakintas sentimentų, kad būtų prižiūrėti laukai, nesunyktų sodybos pastatai. Gal Irena žino ir tam tikrus materialinius šios idėjos aspektus?
„Manau, sumanymas pirmiausia kilo dėl pačių gyvulių įspūdingumo, taip pat, kad neapželtų sodyba, kad būtų prižiūrėta senelių žemė. Na, gal kada nors atsiras ir trečia priežastis. Hailendai auginami dėl mėsos, sakoma, kad ji skanesnė už kitokią jautieną. Kol banda dar maža, apie jokį pardavimą nekalbama, tačiau kitais metais galbūt bus įsigytas ir bulius. Hailendai pirmą kartą veršiuojasi 40 mėnesių amžiaus, kai banda gerokai padidės, tikriausiai atsiras ir tam tikras materialinis suinteresuotumas. Didesnei bandai ganyklų reikės daugiau, tad Mindaugas numatęs aptverti ir kitą pievos dalį. Vieną nuganius ir sumynus, galvijus pervarys į kitą, o šią vietą paliks atželti,“ - pasakojo I. Ubartienė.
Taip Judrėnų seniūnijoje atsirado naujas ūkis, kurio šeimininkas gyvena Vilniuje ir dažnai išvažiuoja į užsienį, o nereiklią bandą prižiūri Rietave gyvenantys jo tėvai ir pusbrolio šeima iš Judrėnų. Toks neįprastas ūkininkavimo planas įmanomas, matyt, tik su hailendų veislės galvijais. Jei viskas tikrai yra taip, kaip mums papasakojo Irena, tai tokį ūkį nesunkiai išlaikytų ir pritingintis ūkininkas. Juo labiau kad tokia gyvulininkystė bent jau kol kas skirta žmogaus ir galvijo draugystei, o ne materialinei naudai.
