Ukrainietis, kuriam V. Putinas padvigubino pensiją, prisiduria turguje

 (246)
Šiauliuose gyvenantis 71 metų Vladimiras Gorochovas į Mažeikių turgų važinėja jau dvidešimt penkerius metus. Prekių sąraše – nuo gyvsidabrinio termometro iki seno rankinio pjūklo rėmo.
Vladimiras Gorochovas
Vladimiras Gorochovas
© Autoriaus nuotr.

Jis ir smulkios buitinės technikos remontininkas. Rusijos pilietis. Ukrainietis. Antrojo pasaulinio karo dalyvio, praradusio kare koją, sūnus. Save vadina šiauliečiu. Turgus ukrainiečiui – proga pabendrauti, pagyvinti kasdienybę, padėti sunkiai besiverčiančiai dukteriai.

Pensija išaugo iki 1400 litų

Ukrainiečių kalbos Nikolajevo internatinėje mokykloje kadaise V. Gorochovas nelabai teišmoko, o paskui tiesiog užmiršo. Su pirkėjais susikalba rusiškai ir lietuviškai. Linksmų plaučių. Daugelio vietinių žemaičių – pardavėjų ir pirkėjų, vyrų ir moterų – draugas.

Vyro pasididžiavimas – penkiasdešimties metų darbo stažas. Dvidešimt penkerius metus atitarnavo sovietinėje armijoje, aviacijoje, turi kapitono laipsnį. Viena paskutiniųjų jo karinės tarnybos vietų – Zoknių aerodromas. Vėliau, byrant Sovietų Sąjungai, įsidarbinęs sukarintoje Šiaulių „Nuklono“ gamykloje. Ten dirbęs ištisus 25 metus. Į gamyklą pabėgęs iš ginkluotės sandėlio Šiauliuose – pabijojęs nemalonių netikėtumų. O jei kas sugalvos pasprogdinti?

Labiausiai V. Gorochovas džiaugiasi, kad šį pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įvykdė savo pažadą ir pakėlė jam pensiją. Iki vasario ši pensija siekė vos 700 litų. Dabar V. Gorochovas gauna dvigubai daugiau – 1400 litų.

Šeimoje kalbėdavę rusiškai

Vladimiras Gorochovas
Vladimiras Gorochovas
© Autoriaus nuotr.

Apie Rusiją ir tai, kas vyksta, Ukrainoje, jis sako nenusimanąs – labai seniai ten buvęs, jokių ryšių nepalaiko. Baigęs dešimt klasių Ukrainos mieste Nikolajeve dar metus padirbo šaltkalviu laivų statybos įmonėje, o paskui išvyko į Charkovo aviacinės technikos mokyklą.

„Mokyklos kuopoje buvo 120 kursantų – ukrainiečių, rusų, baltarusių, mongolų, Kazanės totorių, armėnų, gruzinų, estų, lietuvių. Nebuvo kalbos apie kokį nors nacionalizmą. Eidavome visi draugiškai į valgyklą. Ko nors panašaus „Esi armėnas, čiuožk iš čia“ girdėti neteko. Negaliu suprasti, kas ten, Ukrainoje, dabar darosi. Bombarduoja senukus, vaikų polikliniką, ligoninę. Man tai nesuprantama. Aš, karininkas, galiu suprasti, kai armija eina prieš armiją“, – kalbėjo šiaulietis.

Kadaise Klaipėdoje, prireikus tvarkyti dokumentus, jam, prisipažįsta, nebuvę didelio skirtumo, kokią pilietybę pasirinkti. Ukrainos atstovybės neradęs, todėl tikusi Rusijos. Ten ir gavęs rusišką pasą.

„Tada buvo nesvarbu, dabar Ukrainoje būtų svarbu: rusų jie jau nepripažįsta. Nors esu „chocholas“, ukrainietiškai nebemoku, užmiršau. Daug laiko praėjo. Nors mokykloje mokėmės, bet tarpusavyje kalbėjomės tik rusiškai. Jei dar mokytoja būtų buvusi maloni, o dabar – pikta, regis, jai tik norėjosi kibti į vaiką nagais. Rusiškai kalbėjomės ir šeimoje. Ukrainietiškai – tik turguje, kur privažiuodavo kaimiečių“, – prisiminė V. Gorochovas.

Peilį pagalanda ir už dyką

Ukrainietis, kuriam V. Putinas padvigubino pensiją, prisiduria turguje
© Autoriaus nuotr.

Seną rankinio pjūkliuko rėmą Vladimiras parduoda už du litus. Pirkėjas giria prekę: „Tris kartus geresnis nei kiniškas“. Abu, regis, patenkinti. Ukrainietiško odekolono prekiautojas paėmė į turgų draugo prašymu. Didžiąją dalį prekių ima Šiauliuose iš bazės ar įsigyjąs turguje, kartais gaunąs sugedusių – suremontuoja arba tiesiog pigiai parduoda. Pataisęs dargi duodąs metų garantiją. „Reikia suktis“, – sakė Vladimiras.

Remontuojąs elektrines barzdaskutes, plaukų džiovintuvus, pagalanda peilius, žirkles, mėsmalių peiliukus. Gal tik šauniojo kareivio Šveiko istorijoje minimų mišrūnų šunų nepardavinėjąs.

Ne tiek biznis, kiek malonumas, kad žmogui padėjau. Ateina močiutė, negi sunku paimti galąstuvą ir peilį pagaląsti. Neimu nė pinigų. Pensininkė, su lazdele vos paeina, negi imsi iš jos“, – šypsojosi Vladimiras. Pasižiūrėjęs į sudiržusias, manikiūro nemačiusias kaimietės rankas, susigraudinęs atiduoda prekę pusvelčiui. „Svarbu, kad neičiau į minusą“, – aiškino prekiautojas.

„Pragyvenau 71 metus, esu ukrainietis. Štai, lietuvis. Ar jis man bent kartą sakė: čiuožk iš čia, ar sakė? O aš jį pažįstu jau dešimtį metų. Lygiai taip pat susitinku čia ir su kitais. Jau 25 metai. Kad ką būčiau pažeminęs, ar panašiai. Žinau, jis neturtingas žmogus. Prisimeni, kaip sakei: „Volodia, duok lituką, penkias cigaretes nusipirksiu“? Vargšas žmogus, niekur nedirba“, – kreipdamasis į besigretinantį draugą pasakojo Vladimiras Gorochovas.

Į turgų keliauja traukiniu

Vladimiras Gorochovas
Vladimiras Gorochovas
© Autoriaus nuotr.

Prekes jis pasideda turguje nuomojamame sandėlyje, už jį per mėnesį sumoka 10 litų. Dar tiek pat kainuoja dviejų stalų nuoma. Į Mažeikius atvyksta traukiniu. Kartu atsiveža papildomai prekių – tiek, kiek telpa kuprinėje. Kadangi pensininkas, už bilietą moka dvigubai pigiau. Į vieną pusę jam atsieina 6,5 lito. Atvyksta kiekvieną šeštadienį – nesvarbu, vasarą ar žiemą. Prekės – labai įvairios. Akiniai, klijai, odekolonas, sena smulki buitinė technika, dviračių padangų žarnos, peiliai ir peiliukai, įvairios smulkios detalės.

Daugiausiai uždirbąs naftos perdirbimo gamyklos darbuotojų atlyginimų, pensijų mokėjimo dienomis. Didžiausias uždarbis – pusantro šimto litų per dieną. Net jei uždirbąs nedaug, prasiblaško, pabendrauja su žmonėmis. „Ką namuose? Kartu su babulia jau penkiasdešimt metų. Aš jai atsibodau, ji man“, – aiškino ukrainietis.

Žmonės, anot Vladimiro, dabar tapo gobšūs. Anksčiau, jei senutei neužtekdavo 50 centų, prekeiviai kainą nuleisdavę. Dabar nenusileidžia net tada, kai vargšei pirkėjai pritrūksta ir 10 centų. Vladimiras, kuris išsaugojo dosnumą, žarsto komplimentus puošnioms senjoroms. „Gražiai apsirengusi, išsyk matyti, kuris žmogus save myli, o kuris – ne. Pasižiūri į jaunas, – suknelė kaip kirvis“, – paaiškina. Apie žurnalistės aprangą – plačią suknelę sako atlaidžiai: „Taigi jūs dirbate, čia jūsų darbinė uniforma“.

Kepurę su užrašu „Apsauga“ pirkęs parduotuvėje, kur viskas po eurą. Nutaręs, kad nebrangu – turguje panašios kainuojančios po 5 litus.

Pirkėjus atima prekybos centrai

Ukrainietis, kuriam V. Putinas padvigubino pensiją, prisiduria turguje
© Autoriaus nuotr.

Dėl sumažėjusios turgaus prekiautojų apyvartos kaltinąs vienas šalia kito pridygusius prekybos centrus – jie atima pirkėjus. „Jei nebūčiau senas, ir aš važiuočiau į užsienį užsidirbti“, – sakė V. Gorochovas.

Vladimiras kartu su šeima gyvena Šiauliuose, devynaukščio daugiabučio šeštajame aukšte. Vladimiro dukteriai – 45 metai. Apie ją sako: nepasisekė moteriai – silpna sveikata, gimė Tolimuosiuose Rytuose, kur temperatūra nukrisdavusi iki minus penkiasdešimties.

Vaikui esą nepasakysi, kad išbėgęs į šaltį pasisaugotų, neatsilapotų kailinių sušilusi. Bent tris kartus per metus tekdavo dukterį guldyti į ligoninę. Tokiomis sąlygomis Vladimiras kartu su šeima gyveno septynerius su puse metų – tarnavo karininku. Dukrą iš ten parsivežė pasiligojusią, bronchinė astma ją kankina iki šių dienų. Išgydyti nesiseka. Darbo negaunanti, šeimą sukurti jai irgi sunku.

Atidavė į internatą

Vargo teko patirti ir Vladimiro tėvų šeimai. Tėvas – Antrojo pasaulinio karo invalidas. Tarnavo kulkosvaidininku. Kare, nors ir užsitarnavo medalių, prarado koją. Karštis, viena medicinos sesuo visam batalionui – kol priėjo pagelbėti sužeistajam, jau buvo pagriebusi gangrena. Medalius – šešis ar septynis – tėvas saugojo odinėje tabokinėje, tai Vladimiras prisimena iš vaikystės.

„Buvo geras, visą gyvenimą dirbo, kaip ir aš“, – gyrė tėvą Vladimiras. Pagiria ir save: per 25 metus turguje įsitaisęs tiek pažįstamų, kad nespėjąs rankų sveikindamasis paduodi. Būtų esąs blogas žmogus ar ką apgavęs – kas gi jam ranką tiestų. „Volodia, parvežk, Volodia, sutaisyk“, – girdįs nuolat.

Baigusį šešias klases tėvai jį atidavė į internatą. Tuo metu Sovietų Sąjungoje vaikų namus uždarinėjo, vertė juos mokyklomis-internatais, kvietė į šias įstaigas ir karo veteranų vaikus. Išlaikymą skirdavo valstybė. Mamai karo ir pirmaisiais pokario metais su trimis vaikais buvo sunku. Vyresnysis Vladimiro brolis gimęs 1936-aisiais, sesuo – 1938-aisiais, jauniausiasis Vladimiras – 1943-aisiais. Mokykla-internatas buvusi gera išeitis.

Tarnavo Latvijoje

Vladimiras Gorochovas
Vladimiras Gorochovas
© Autoriaus nuotr.

Charkovo aviacinės technikos mokykla jį suviliojusi savo gražia kursantų uniforma su mėlynais antpečiais. Mažaraščių tėvų, kurie netgi nemokėjo rašyti, apie tai neatsiklausęs – pasirinkęs pats. Mokęsis trejus metus. Mokyklos baigimo diplome jo specialybė skamba „leitenantas technikas“. Mokykloje gavo pedagogikos ir psichologijos žinių, kad galėtų vadovauti kareiviams. Dargi, jei prireiktų, atpratinti kareivį nuo „vodkos“. Šios kvalifikacijos žmonės buvo skirti dirbti aviacijos techninės priežiūros tarnyboje.

Pirmoji Vladimiro tarnyba po Charkovo mokyklos buvo Rumbalos karinis aerodromas netoli Rygos. Jame stovėję naikintuvai. Reaktyvinių lėktuvų garsas ardydavo asfaltą – ką jau kalbėti apie žmogaus kūną. Po metų labai pašlijo Vladimiro sveikata. Suprastėjo klausa. Dėl to kreipėsi į dalinio vadą. Prašė paskirti į kitą tarnybą.

„Kaip čia kultūringai pasakius? Trumpai tariant, mane apgavo. Išsiuntė ten, kur niekas nenorėjo“, – sakė šiaulietis. Aerodrome netoli Vilniaus, prie Lydos plento, jis kartu su kareiviais turėjo ardyti atskilusius betono gabalus ir šias duobes užlyginti nauju kokybišku betonu. Cementas vagonais įprastai atkeliaudavo naktį, tekdavo jį iškrauti. Poilsio nebūdavę ištisą parą. Ir šitaip – trejus metus. „Darbas iš tiesų buvo katorgiškas“, – taip dabar vertinąs.

Pakliuvo į amžinojo įšalo zoną

Nėščią žmoną apgyvendinę ketvirtame aukšte, bute su krosnimi, teko malkas ir anglį tampyti aukštyn. Pas žmoną grįždavęs tik du kartus po dvi dienas per aštuonis mėnesius – kad ši apskalbtų. Iki šios dienos žmona jam atleisti už tai negalinti – kam sutikęs dirbti tokį darbą, kam palikęs ją vieną, nemylėjęs.

Vėliau, išvykę į Tolimuosius Rytus, vargę dar labiau. Dar viena katorga tekusi per tuometinio SSSR gynybos ministro malonę ir per jo, jauno leitenanto, kvailumą. Leidę pasirinkti: Surkulis, aerodromas 40 kilometrų nuo Talino, miške, arba Kaunas. Pasirinkęs Kauną. O iš ten ešelonu išsiųstas į Tolimuosius Rytus – 12 tūkstančių kilometrų nuo Maskvos. Amūro sritis, Srednebelajos kaimo vardu pavadinta stotis, šalia Belajos upės. Paskyrę vadovauti ginkluotės atsargų tarnybai.

„Prisimenu gruzino užrašytą „Sridnebylaja“ su nubėgusiais dažais. Nei kur miegoti, nei kareivinių – nieko ten nebuvo. Šaltis – minus penkiasdešimt“, – pasakojo Vladimiras. Po pusmečio jiems davė dviejų aukštų medinį namą. Žiemą po sieniniu kilimu prišaldavo storiausias šerkšno sluoksnis. Ant neseniai gimusios dukrelės lovelėje sukraudavo viską, ką turėjo šiltesnį, vilnonius drabužius.

Beskonių vaisių į Srednebelają atveždavo iš Kinijos. Amžinos įšalo zona, kur nieko neužsiauginsi. Tarnybos vietoje – kas savaitę po komisiją. Už šią katorgą karininkui mokėję tik 20 procentų priedą.

Bijo euro ir kainų šuolio

Vladimiras Gorochovas
Vladimiras Gorochovas
© Autoriaus nuotr.

Turguje prekiaująs iš dalies dėl to, kad padėtų dukrai. Gelbsti ne tik finansiškai. „Dirba šlavėja, o sniegą tėtis valo, žolę pjauna – irgi jis. Kai tenka pakelti 25 kilogramų šaligatvio plytą – negi ji pakels? Nesigiriu, tik sakau, kad blogai jai. Vienintelis vaikas, sąžinę reikia turėti“, – kalbėjo Vladimiras.

Būsimu euro įvedimu Lietuvoje ukrainietis nesidžiaugia. Jis priklauso kitai turgaus prekiautojų stovyklai. Ne tiems, kurie sako, kad tereikės pagal kursą pakeisti kainas – pasikeisianti tik valiuta, piniginė išraiška. V. Gorochovas įsitikinęs, kad keičiantis valiutai viskas brangsta. Jam pritaria ir šalia jo turguje drabužiais prekiaujančios lietuvės.

„Jeigu nuoširdžiai – bijau. Kodėl? Prisimenu tarybinius laikus, kai autobuso bilietas kainavo keturias kapeikas. Ką dabar galima nusipirkti už keturis centus? Druska kainavo vieną kapeiką. Ar dabar ji kainuoja vieną centą? Nekainuoja. Pyragėlis su mėsa kainavo šešias kapeikas. Valiutai pasikeitus, prasideda griūtis. Suprantu, kad dar visi žmonės uždirbtų po du tūkstančius litų. Bet pažiūrėkite, kiek žmonių rausiasi po šiukšlių dėžes, konteinerius – eilės ten stovi. Gyvenu šeštame aukšte, labai gerai matau. Ateina po du, po tris, po keturis – moterys, jauni žmonės, seni. Tai kalba, kad arba mūsų ekonomika silpna, arba niekas nekuriama“, – sakė buvęs karininkas.

www.DELFI.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kaimo naujienos

Estijos kiaulių ūkyje užfiksuotas pirmasis AKM atvejis (6)

Pastarosiomis savaitėmis Baltijos regione užregistruoti 3 afrikinio kiaulių maro (AKM) atvejai naminių kiaulių laikymo vietose. Pirmieji šiais metais ligos židiniai patvirtinti Lenkijoje ir Lietuvoje. Penktadienį Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) gavo informaciją apie AKM židinį Estijos Jogėvos apskrities ūkyje.

Žemdirbiams dar teks palaukti neišmokėtų tiesioginių išmokų dalies už 2012 metus (1)

Vyriausybė teigia, kad kol kas nėra galimybių iškart sumokėti neteisėtai neišmokėtos žemdirbiams tiesioginių išmokų dalies už 2012 metus.

Šilauogių kaina turguje šokiruoja (147)

Lietuviškos šilauogės turėtų pasirodyti pirmos liepos savaitės pabaigoje. Tuo tarpu atvežtinės Vilniaus turguose kainuoja net 14 Eur už kg.

Patvirtintas šiemet pirmasis kiaulių maro židinys (7)

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad 3 kiaulėms, laikytoms smulkiame kiaulių ūkyje Juodelių kaime (Elektrėnų savivaldybė), nustatytas afrikinis kiaulių maras (AKM).

Grybų supirkimo sezonas vėluoja (1)

Nors pakelėse, didmiesčių turguose ir aikštelėse prie prekybos centrų jau yra žmonių, pardavinėjančių voveraites ir baravykus, supirkėjai miško gėrybių rinkėjų dar nesulaukia.