Daržininko veiklą Vidmantas Kvedaras pradėjo 1998 metais, turėdamas vos vieno hektaro sklypą. Šiltnamiuose augino agurkus ir pomidorus, o lauke – kopūstus. Pamažu ūkis plėtėsi, kito ir auginamų daržovių asortimentas. Į pagalbą jam atskubėjo sūnūs Arnas bei Paulius. Drauge įkūrė Kvedarų ūkį ir dabar ši trijulė dirba apie 150 ha žemės. Augina gūžinius kopūstus, morkas, svogūnus, pekininius kopūstus, agurkus, burokėlius, salierus.

Daugiausia rūpesčių gula ant tėvo pečių, nes šiemet Arnas augino apie 40 ha morkų, o Paulius – 20 ha kopūstų.

Vyrai labai kuklūs ir nesigiria gerais derliais, džiaugiasi, kad nėra problemų realizuoti daržoves. Tiekia jas visiems stambiesiesiems šalies prekybos centrams, o apie tūkstantį tonų morkų parduos Rusijos prekybininkams. Kontraktas iš anksto sudarytas.

„Lietuvoje dabar nemažai daržininkų moka auginti daržoves, – teigė V. Kvedaras. – Bėda ta, kad daržininkų pageidavimai ir pasiūlymai ne visada operatyviai sprendžiami, o kartais mūsų balso valdžia išvis nenori girdėti. Mums sunku konkuruoti dėl kainų su kaimynais lenkais, nes ten PVM gerokai mažesnis. Tačiau sukamės, ieškome įvairiausių išeičių“.

V. Kvedaras – ne tik patyręs daržininkas, bet ir sumanus verslininkas. Daugiau kaip prieš dešimt metų jis pradėjo rauginti kopūstus, o vėliau ir agurkus. Dabar jo daržovių perdirbimo cechuose – nauji, labai našūs įrengimai. Rauginti kopūstai ir agurkai irgi keliauja į įvairius prekybos centrus. Ir noriai perkami, nes raugiami tik pagal Kvedarų šeimynai žinomą receptą, pasižymi išskirtinėmis skonio savybėmis.

„Skonį lemia ne vien receptas, – tikino daržininkas ir verslininkas. – Labai svarbu auginti tam skirtas tiek kopūstų, tiek agurkų veisles“.

Kvedarų ūkyje daržovių perdirbimo cechuose vykdoma ir kita veikla – skutamos morkos, burokėliai. Parduotuvėse kol kas skustų daržovių neišvysite, nes ši produkcija keliauja į kulinarijos cechus.

„Mūsų ūkyje triūsia daugiausia kaimo žmonės, norintys dirbti ir užsidirbti, – pabrėžė ūkininkas. –O štai su miestiečiais, kuriuos į mūsų ūkį atsiunčia darbo birža, tikras vargas. Vos tik pasirodo koks vyras ar moteris, tuoj kiša popierėlį, kad pasirašyčiau, atseit jiems tinkamo darbo čia nėra. O aš jiems ir sakau: „Darbų pas mus daug ir įvairių, eikite ir dirbkite.“ Tačiau jie lyg užprogramuoti gieda savo giesmę: „Būkite geras, pasirašykite, mums ir pašalpos pakanka, dirbti mes nenorime.“ Tokius visada veju šalin ir darbo biržai pranešu, kad daugiau man tokių žmonių, kurie nenori dirbti, nesiųstų“.