12 žurnalistų iš Europos Sąjungos šalių Alabamoje apsilankė JAV kvietimu. Jau pusantrų metų vyksta intensyvios derybos tarp ES ir JAV dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės, kuri turėtų būti ne tik ekonominis, bet ir geopolitinis sprendimas stipriausioms pasaulio ekonomikoms.
Alabamoje žurnalistai turėjo susipažinti, kaip laisvos prekybos sutartis tarp JAV ir ES paveiks vietos verslą ir ūkį, tačiau Alabamos glūdumoje aplankytas H. Lee teigia, kad valdžios derybos jo nedomina. Vyras turi pakankamai kasdieninių darbų, kurie atima visą jo laiką ir mintis.
Alabamoje žemės ūkis bei miškininkystė 2010 m. valstijai padovanojo 70,4 mlrd. JAV dolerių (apie 40 proc. viso valstijos BVP). Palyginimui, Lietuvos visas bendras vidaus produktas (BVP) 2010 m. buvo maždaug 96 mlrd. Lt.
Užaugęs fermoje 70-metis H. Lee įstojo į koledžą ir įgijo mokytojo specialybę, tačiau šios profesijos nepraktikavo: pateko į kariuomenę ir 7 metus pilotavo karinius lėktuvus.
1975 m. pasibaigus karui Vietname vyras grįžo į savo gimtinę, susituokė su dabartine žmona ir pradėjo ūkininkauti.
„Tai buvo vienintelė ūkio šaka, kur galvojau, kad galėsiu dirbti vienas, neinvestuodamas daug į darbo jėgą. Man reikėjo veiklos, kurią galėčiau greitai išmokti ir greitai užsidirbti pinigų. Auginti viščiukus daug lengviau nei turėti pieno ūkį, kur tenka dirbti ištisas 365 dienas per metus”, - pasakojo amerikietis.
Vyras teigė niekada nenorėjęs kraustytis į didelį JAV miestą: „Negalėčiau būti sau bosas. Dabar, jei noriu, galiu į ūkį ateiti šeštą ryto ar septintą. Miestuose kaimynai vieni kitų nepažįsta, o aš čia žinau visus. Ir pas visus kaimynus esu svečiuose buvęs. Aš net namų nerakinu“.
Viščiukus auginantis ūkininkas iš Alabamos pasipasakojo, kaip šie paukščiai jam uždirba pinigus. Iš tiesų H. Lee būtų galima pavadinti viščiukų „viešbučio“ turėtoju. Vyrui ką tik išsiritusius viščiukus į fermą atveža įmonė „Piligrims“. Bendrovė ūkininkui taip pat pateikia pašarus. Ūkininkas jiems suteikia tik vištidę ir rankų darbą. Po 63-68 dienų brazilų kapitalo įmonės „Piligrims“ darbuotojai grįžta susirinkti paaugusių paukščių. H. Lee pasirašo naują sutartį ir vėl priima į savo patalpas vienos ar dviejų dienų viščiukus.
H. Lee pasakojo, kad taip veikia paukštininkystės ūkiai JAV: nedideliam ūkininkui pavyksta išgyventi tik bendradarbiaujant su didelėmis kompanijomis. Pats amerikietis pasiskaičiavo – jei jis užsiimtų viščiukų perėjimu, skerdimu ir pardavimu, jam būtų sunku pačiam išsilaikyti, todėl jis tampa tik viso proceso viena grandimi.
Ūkininkas taip pat augina galvijus, tačiau ne mėsai, o pardavinėja veršiukus. Šiuo metu H. Lee turi apie 100 karvių.
„O kiek veršiukų net nepasakysiu, nes kai kurie buvo atsivesti šią naktį“, - sako ūkininkas.
Paklaustas, kiek žmonių su juo dirba ūkyje, amerikietis parodo savo purvinas rankas, kepurę, drabužius.
„Aš vienas ir dar jaunas vaikinas, kuris padeda ne pilnu etatu. Kartu su juo dirbame jau trejus metus“, - kalbėjo amerikietis.
H. Lee apie savo valdas neatvirauja. Paklaustas, kiek jam priklauso žemės, su šypsena atsako: „Tai tas pats, jei jūsų klausčiau, kiek turi pinigų kišenėje“. Vis dėlto pašnekovas leido suprasti, kad turi kelis šimtus hektarų.
Augindamas viščiukus ūkininkas per vieną partiją užaugina viščiukų, kurie kartu sveria apie 315-385 tūkst. kg. Tačiau toks ūkis reikalauja ir daug išlaidų. Kad viščiukai sėkmingai augtų, jiems reikalinga tam tikra temperatūra. Žiemą vištides tenka šildyti, vasarą – vėsinti.
„Per paskutinius metus mano pelnas sumažėjo, nes išlaidos išaugo. Pajamos už parduotus viščiukus neauga, o išlaidos taip. Viščiukams reikia nuolat tam tikros temperatūros. Šildau vištides propano dujomis. 1995 m. už galoną propano dujų mokėdavau 35 centus, dabar 1,2 JAV dolerio, - skaičiavo ūkininkas. - Per paskutinius penkerius metus mano išlaidos išaugo apie tris kartus, mano užmokestis už išaugintus viščiukus – nepasikeitė. Teko išmokti taupyti“.
Per valandą trukusį vizitą pas Alabamos ūkininką šis spėjo pademonstruoti ir savo ištikimybę valstybei. Vyras su pasididžiavimu džiaugėsi JAV Konstitucijos suteiktomis jam laisvėmis ir teisėmis.
H. Lee prisipažino, kad namuose turi ginklą – ir ne vieną. Aišku, kol kas jų panaudoti prieš žmogų neteko, tačiau amerikietis džiaugėsi, kad tokią teisę jam Konstitucija suteikė.
„Ar jausčiausi be ginklo saugus? Taip, bet ne mieste“, - pripažino H. Lee.
