Ūkininkauja be žemės
Pavargęs priklausyti nuo kitų ir galvodamas apie savarankišką ūkininkavimą, Audrius Barzda didelio pasirinkimo neturėjo – aplinkui laisvos žemės nebuvo. Nusipirkęs apleistą sovietinę fermą su 80 arų sklypu aplinkui, jis ėmėsi verslo, galimo plėtoti ir turint nedidelį žemės lopinėlį.
Kodėl nusprendė auginti būtent sraiges? „Mums pasirodė, kad sraiges auginti bus nelabai sunkus darbas. O iš tikrųjų tai yra juodas darbas. Per dieną tenka 5 valandas atidirbti. Nuo pradžios iki pabaigos turi viską atlikti kaip reikiant, negali būti „tingiu“. Jei ko nors nepadarysi, nieko neišeis“, – patyrė Užtiltės kaime, Zarasų rajone, gyvenantis ūkininkas.
Sraigių auginimo ūkyje Audrius dirba kartu su žmona Ingrida. Turėto sekretorės darbo atsisakiusi žmona prižiūri, kaip auga sraigės, o vyras nudirba visus ūkio darbus.
Pirmieji dveji sraigių auginimo metai porai pelno neatnešė, tik davė naudingų, o kartais ir skaudžių pamokų. Investavo ne vien savo, bet ir Europos Sąjungos skirtos paramos lėšų, pasistatė šiltnamį su laistymo sistema, įrengė lauko voljerus.
„Tas verslas „užkabino“, bet nežinau, kiek trauksiu, jeigu pajamų nebus. Kol kas tai tik „sudužusi taupyklė“, – prisipažįsta A. Barzda.
Pelną sugraužė žiurkės
Pradinių žinių apie afrikinių sraigių auginimą Audrius ir Ingrida sėmėsi iš interneto. Ten, anot A. Barzdos, „labai gražiai prirašyta, visi džiaugiasi pelnais neapsakytais“. Paskui jie pradėjo važinėti po Lietuvą pas sraigių augintojus. Šie apie šį verslą irgi pasakoję esą vienas už kitą gražiau. „O realiai visiems vienodai sekasi“, – mano Audrius.
Pirmaisiais metais nusipirkę mažučių, tik išsiritusių sraigių, Barzdos žiūrėjo, kaip seksis, mokėsi. Jiems pavyko užsiauginti motininę bandą.
Antraisiais metais jie tikėjosi jau ir sraigių prieauglį parduoti, bet neapsižiūrėjo, kad po stelažais fermoje ir lauko voljeruose lizdus susisuko žiurkės, atklydusios iš greta esančio grūdų sandėlio.
„Laiku nepastebėjome graužikų. Pamatėme tik rudenį rinkdami sraiges. Patyrėme didelių nuostolių, pavyko išlaikyti tik motininę bandą, o parduoti nebuvo ko“, – apie pernykštę nesėkmę pasakoja Audrius.
Šiemet – treti Barzdų sraigių ūkio metai. „Esame jau pasikaustę. Jei neištiks nauja bėda, gal pavyks užauginti ir parduoti sraigių vietos perdirbėjams“, – tikisi pašnekovas.
Sėkmę garantuoja tik nuolatinė priežiūra
Lengviausias sraigių augintojų metas prasidės vasariškai sušilus orams, kai paaugusias šiemet išsiritusias sraiges bus galima perkelti į rapsais apsėtus lauko voljerus. „Tada per dieną gali tik vieną valandą užtrukti fermoje. Bet privalai apeiti, apžiūrėti, ar kokia žiurkė neįsitaisė, ar kurmis neįsirausė, ar paukščiai sraigių nelesa. Labai daug priešų yra. Kuo daugiau prižiūri, tuo mažiau jų būna“, – žino Audrius.
Kol kas lauko voljeruose mažytėms sraigėms dar per šalta. Tad jos gyvena šiltnamyje. Vieną kartą per parą – vakarais – pamaitinamos. Saulėtais pavasario rytais 8 val. reikia paskubėti atverti šiltnamio orlaides. Vakare šiltnamis uždaromas. „Nuolat esi tarsi pririštas“, – sako netradicinio ūkio savininkas.
Vakarais, kai paleidžiama laistymo sistema, sraigėms yra ženklas, jog laikas maitintis. Pasak A. Barzdos, reikia žinoti, kaip laistyti, kaip berti miltus – pataikysi ant lentų, rasis pūvinys, sraigės ims kristi.
„Sraigėms-reproduktorėms, gyvenančioms patalpoje ant stelažų, kartą per savaitę skiriame vieną bado parą. Tą dieną išvalome, nuplauname stelažus“, – subtilaus darbo paslaptimis dalijasi ūkininkas.
Iš šiltnamio į lauko aptvarus perkeltos sraigės ten augs iki rugsėjo pabaigos. Rudenį bus surenkamos, nešamos į patalpą, dirbtinai panardinamos į ramybės būseną ir užmigdomos, o tada – perkeliamos į šaldytuvą. Iš šaldytuvo dalis keliaus pas pirkėjus, o motininė banda lauks pavasario.
Šaldytuve sraigės žiemoja esant 5 laipsnių temperatūrai. Vasarį motininė banda pažadinama – iš šaldytuvo atsinešama į šildomą patalpą, joje temperatūra ir drėgmė keliama pamažu. Visiškai atbudusios sraigės ima ropinėti po voljerus, maitintis. Atpenėtos pradeda poruotis. Susiporavusios sraigės perkeliamos į indelius su žemėmis – ten jos sudeda ikrus. Juos dėti leidžiama maždaug iki balandžio 15 d.
„Mūsų vasaros trumpos, iš vėliau sudėtų ikrų išsiritusios sraigės iki rudens nespėtų užaugti, nesutvirtėtų jų kiautas“, – paaiškina A. Barzda.
Sraigių ikrai tam tikrą laiką palaikomi inkubatoriuje, ten ir išsirita sraigės, sustiprėja. Kai jos pradeda šliaužioti, nešamos į šildomą šiltnamį. Ir ratas užsisuka iš naujo.
Sraigių augintojui sunkiausia, žinoma, žiemą, kai tenka ir naktį važiuoti į fermą kūrenti krosnių, kad pabudinta sraigių banda gyventų iki 20 oC prišildytoje patalpoje.
„Truputį apsigavote, tikėjęsi lengvo darbo, todėl ėmęsi šio verslo?“ – klausiu sraigių augintojo.
„Sunku, bet įdomu. Matysime, kaip bus toliau“, – atsako santūrus ūkininkas, sraigių patiekalų ragavęs tik pas kolegas, bet pats kol kas jų negaminęs.
