Vietą susirado kompiuteryje

UAB „Seren“ savininkai kauniečiai Vaida ir Mustafa Avseren savo verslą Pernaravoje pradėjo gana atsitiktinai.

„Kaune labai brangus nekilnojamasis turtas, tad patalpų ieškojome aplinkiniuose rajonuose“, - teigė M. Avseren.

„Taip 2006 m. atsidūrėme Kėdainių rajone, Pernaravoje, kur nusipirkome nemažą pastatą. Patalpas suremontavome ir po metų atidarėme kepyklą. Kodėl tik po metų? Priežastys įvairios. Pirmiausia apie pusmetį vargome, kol pakeitėme šio pastato paskirtį, nes ankstesnis šeimininkas čia norėjo įkurti parduotuvę. Neįsivaizduojate, kiek reikėjo popierių, kiek laiko sugaišome, kol viską suderinome su įvairiausiomis institucijomis.“

Pasak M. Avseren, įkūrę verslą miestelyje, jie tikėjosi greitai susirasti darbuotojų, jas apmokyti ir, kaip sakoma, pirmyn. Bet atsitiko priešingai.

„Net nesitikėjome, kad per septynerius metus taip dažnai keisis kepėjos, - į pokalbį įsterpė V. Avseren. - Žinoma, yra ir gerų darbščių žmonių, kurie turi nuolatinius darbus. Tačiau greitai pamatėme, kad čia stipriai geria ne tik vyrai, bet ir moterys. Vieni užsiregistravę darbo biržoje, kiti iš viso nieko nenori dirbti. Beje, iš darbo biržos mums siuntė ne vieną moterį. Atėjusios pas mus jos tiesiog maldavo, kad mes parašytume, jog jos netinka gaminti lavašus.“

Nuo 2007 m. pradėjusioje veikti kepyklėlėje dabar darbuojasi trys Pernaravoje gyvenančios moterys - Angelė Kuznecovienė, Rasa Mažeikienė ir Dalia Vainauskaitė. Lankantis Pernaravoje gamybos ceche triūsė tik dvi. Nebuvo D. Vainauskaitės. Pasak M. Avseren, per pastaruosius metus tai jau antras kartas, kai ji geria keliolika dienų. Tad nenuostabu, kad lavašų kepimo paslapčių išmokusi iš savo vyro V. Avseren turi nuolat mokyti moteris. O kai trūko darbuotojų, ji ketverius metus važinėjo iš Kauno į Pernaravą (apie 50 km) ir pati kepė lavašus. Kepama tik tiek lavašų, kiek prašo klientai – bendrovės, gaminančios kebabus (vasarą iki 2 tūkst., žiemą – perpus mažiau). Tai daroma todėl, kad kepiniai iš miltų, vandens ir riebalų visada būtų švieži. Jie keliauja į Vilnių, Šiaulius, Tauragę, kitus miestus. Ir, žinoma, į Kauną, kur, beje, ir patys Avseren turi dvi kebabų gamybos įmones. Jose kebabai daromi su veršiena bei vištiena ir gausybe įvairiausių daržovių. Kepyklėlėje pagrindiniai dar
bai – tešlos maišymas, burbulų darymas ir jų volavimas – mechanizuoti. Modernūs įrengimai atvežti iš Turkijos. O štai kepyklą pagal brėžinius, gautus gimtinėje, Mustafa pasidarė pats. Beje, ir daugumą patalpų remonto darbų jis atliko su žmonos broliu Arūnu.

Susipažino Vokietijoje

Lietuvaitė Vaida su turku Mustafa susipažino Vokietijoje, kur dirbo vienoje siuvimo įmonėje. Vaida gimusi Kaune, o jos vyras iš Turkijos Konjos regiono, nutolusio apie 300 km nuo lietuvaičiams gerai žinomos Antalijos kurortų.

Pirmą kartą M. Avseren su Vaida į Lietuvą atvyko 2000 m., kur susipažino su žmonos tėvais, kilusiais iš Kėdainių rajono Tiskūnų kaimo ir įsikūrusiais Kaune, giminaičiais. Po metų padirbėję Vokietijoje, Prancūzijoje, kur gyvena M. Avseren brolis, jie grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kaune, Šilainiuose.

„Į Lietuvą persikėlėme todėl, kad manėme, jog bus lengviau pradėti ir toliau vystyti verslą, - dėstė M. Avseren. – Dabar galbūt ir norėčiau grįžti į Turkiją, tačiau čia yra mano šeima, dešimties metų Hanifė ir ketverių metukų Dilara. Nors jau pripratau, bet taip ir nepamėgau žiemų.“

Mustafa puikiai kalba lietuviškai, taip pat gerai skaito žmonos gimtąja kalba, neprastai ir rašo.

„Kaip galiu nekalbėti lietuviškai, jei čia gyvenu? - pabrėžė M. Avseren. - Be to, be lietuvių kalbos negali normaliai vystyti verslo, nes žmona ne visur suspėja. Ypač dabar, kai labai didelė konkurencija. Įsivaizduokite, kai atvykau į Lietuvą, čia dar nebuvo kebabų. O dabar šis turkiškas nacionalinis patiekalas toks populiarus, kaip lietuviški cepelinai. Kita vertus, verstis lavašų, kebabų gamyba nėra taip paprasta – Lietuvoje labai jau dideli mokesčiai. Ir kas svarbiausia, jie dažnai keičiasi. Tačiau džiugina tai, kad kaskart plečiasi nuolatinių klientų ratas. Ir tai mus nuteikia optimistiškai.“