Miesto vaikas, vasaras leidęs pas senelius kaime, to „užkrato“ neatsipurtė ir studijuodamas Vilniaus universitete. Todėl komercinės teisės magistras pasirinko ne patogią biuro kėdę sostinėje, o ūkininko kelią bei kūrimąsi beveik sunykusioje prosenelių sodyboje.
Patraukliausias kampelis
Mitošiūnų kaimas – ne kurortinė vieta, kurios būtų galima pavydėti. Čia nėra įspūdingų kraštovaizdžių, būdingų Anykščių rajonui. Tačiau paprastas Aukštaitijos kaimas šalia vieškelio, miško ir senų kapinaičių Raimondui Balsiui patrauklesnis už gražiausius Lietuvos kampelius. Ir suprantama, kodėl. Čia gimė ir užaugo jo mama Birutė, čia senelio gimtinė ir prosenelių namai.
Su tėvais gyvenęs ir vidurinę mokyklą baigęs Rokiškio mieste, Raimondas protėvių sodyboje Mitošiūnuose leido vasaras. Vaikinui tekdavo padėti seneliams nudirbti ūkio darbus. „Galvodamas apie savarankišką ūkininkavimą, mintimis buvau prisirišęs prie senelių sodybos“, – sako jaunas vyras.
R. Balsio mama dirba Airijoje, o seneliai jau mirę. Nebe kažin kas likę iš senosios jų sodybos. Gyvenamasis namas sudegė 2010-ųjų žiemą. Ūkinių pastatų gyvybei įpūsti prireiks pastangų ir lėšų. „Kiek bus įmanoma, ketinu viską išsaugoti. Nutariau, kad sodyba liks kokia buvusi“, - sako jaunas ūkininkas, kuoliukais jau pažymėjęs naujo gyvenamojo namo vietą. Jei pasiseks, jau šiemet čia iškils pamatai, o po kokių dvejų metų stovės ir projektuojamas naujas būstas.
Teisės studentas pradėjo ūkininkauti
„Visi keliai yra nelengvi, jei atsakingai žiūri į savo veiklą“, – sako Raimondas, paklaustas, kodėl į šalį padėjęs teisės magistro diplomą pasirinko ūkininko kelią. Ir patikina, jog tokį pasirinkimą lėmė ne viena priežastis. Pirmiausia, dar moksleivis vasarodamas kaime suprato, kad atlikti senelių skiriamas užduotis nėra kančia, atvirkščiai – patinka ūkio darbai. O viena pagrindinių priežasčių – miško, gamtos trauka. Visas ūkininko gyvenimas sukasi gamtoje ir gamtos ritmu. Kurti augalininkystės ūkį R. Balsys ėmėsi dar studijuodamas universitete, trečiajame kurse. Norėjo prisidurti daugiau pinigų prie stipendijos.
„Iš pradžių tai dariau nedrąsiai, mažais žingsneliais. Turėjau abejonių, ar ateityje tuo versiuosi, ar turėsiu žemės, ar tikrai čia, ar pavyks rezultatyviai dirbti. Bet pirmieji dveji metai buvo gana sėkmingi ir įtraukė mane, pamačiau, kad rezultatas viršijo lūkesčius“, - prisimena dabar vienas stambiausių Anykščių krašto ūkininkų.
Imtis žemdirbystės be savos technikos ir ūkinių pastatų buvo sunku. Taip sukosi dvejus metus. „Jau „susirinkęs“ 200 hektarų žemės neturėjau jokio savo inventoriaus. Verčiausi skolinta technika. Vienas kitas geras kaimynas mielai suteikė paslaugas už priimtiną kainą. Tokiu būdu įsikūriau. Po truputį susipirkau techniką, pagal jaunųjų ūkininkų rėmimo programos projektą įsigijau traktorių, plūgą, dar keletą padargų ir tada ėmiau rimtai kurti ūkį – pasibaigė bandymai, prasidėjo reali plėtra“, - pasakoja sėkmės lydimas žemdirbys.
Žemės prie namų neužteko
Apsistojęs Mitošiūnuose, R. Balsys matė gerų pavyzdžių – daug stiprių ūkininkų. „Tai ir įkvėpė, ir buvo matyti, kad ankštoka. 2006 m. kaimynai intensyviai ir greitai supirko aplinkines žemes. Bijojau, kad augalininkystei plėtoti ir iš to pragyventi nepakaks žemės“, – pradžią prisimena Raimondas.
Dėl to, kad Mitošiūnuose bei gretimuose kaimuose nebebuvo kur ir uodui nosies įkišti, R. Balsio ūkis susiformavo gana toli nuo gyvenamosios vietos – apie Troškūnus, Vaidlonis, Vašuokėnus. Paveldėtų 4 ha močiutės ir 3 ha senelio žemės net ūkininkavimo pradžiai neužteko, tad pradedantysis žemdirbys išsinuomojo keletą sklypų. Nusipirkti iš pradžių neturėjo iš ko. Pirmieji užauginti derliai Raimondą nuteikė optimistiškai.
„Gana neblogai sekėsi, ir žemės suradau, kiek norėjau. Dabar nuosavos turiu 500 hektarų“, - džiaugiasi jaunas ūkininkas.
Gąsdino, kad ūkyje taps kuprotas
Dėl gero ūkininkavimo starto R. Balsys visus nuopelnus prisiima sau – jaunuoliui nepristigo nei drąsos, nei ryžto. Nors teko ne tik priimti svarbių sprendimų, bet ir įveikti artimųjų bei draugų skeptišką požiūrį.
Visi Raimondą bandė „atvesti į protą“: „Nesamonė! Tavęs laukia juodas darbas, sulinksi į kuprą! Tokius mokslus baigęs sėdėtum sau Vilniuje, būtum teisininkas. Ką tu čia darai?“
Darbo kolūkyje nemalonios patirties turintiems Raimondo seneliams būsimas anūko ūkininkavimas taip pat kėlė daug abejonių ir atrodė kaip labai sunkus procesas be realios naudos.
Kad apramintų šeimos narius, Raimondas pažadėjo tik pabandyti. „Jei nepavyks, galėsiu atsisakyti, – taip juos ramino. - Bet po poros metų ūkininkavimo pamačiau, kad apie kitą veiklą nėra ko nė galvoti. Pradžia buvo labai sėkminga. Ta veikla perspeksty-
vi“, - neabejoja jaunas ūkininkas.
Iš Airijos parvilios mamą?
Iš įgytos teisininko profesijos R. Balsys dar neužsidirbo nė vieno atlyginimo. Savo diplomą kol kas panaudoja tik atlikdamas visuomenines pareigas – pirmininkaudamas Anykščių rajono savivaldybės tarybos ginčų komisijai.
Pats traktorių vairuojantis, kuliantis grūdus ir kitus ūkio darbus dirbantis teisės magistras žemdirbio startui – sklypams išsinuomoti pirmaisiais ūkininkavimo metais – užsidirbo per studento atostogas užsienyje nugarą lenkdamas statybose, dviejuose darbuose, be išeiginių dienų.
Javus auginantis ūkininkas iš pradžių neplanavo jokios kitos veiklos, o dabar jau kartais pamąsto apie alternatyvas. Greta sodybos esančioje senoje fermoje galbūt atsiras gyvulininkystės ūkelis, galbūt imsis ir daržininkystės.
„Tiek, kiek galėtume nudirbti šeimos narių rankomis, be samdomų darbuotųjų. Mamai patinka žemės ūkio darbai. Ji sakė grįšianti iš Airijos, kai sukursiu jai veiklą“, - sako sūnus, turintis ir nuotaką, studijavusią Vilniuje, bet kilusią iš gretimų apylinkių ir nesibaidančią gyvenimo kaime.
