Tinkamai į dirvą įterpti šiaudai papildo ją humusu, gerina jos struktūrą, skatina mikro- ir makrofaunos vystymąsi.
Ilgai laukti neverta
Sausoje šiaudų medžiagoje yra 90 proc. ląstelienos, 0,5 proc. azoto, 0,25 proc. fosforo, 0,8 proc. kalio ir mikroelementų. Su šiaudais į dirvą grįžta ir minėtos medžiagos, tačiau ne visuomet. Pasak UAB „Kustodija“ pardavimų vadovo Remigijaus Paleckio, šiaudai trąša tampa tik tada, kai yra tinkamai paruošti. Dažnai dėl prasto darbų organizavimo šiaudai paliekami ant dirvos. „Saulės spinduliai juos sterilizuoja, todėl nelieka organines liekanas skaidančių gyvųjų organizmų. Todėl užarti šiaudai išlieka keletą metų nepakitę“, – teigė R.Paleckis.
Nustatyta, kad bene geriausias šiaudų panaudojimo būdas – juos smulkinti ir įterpti į dirvą. Pastaruoju metu Europoje plačiai naudojami biologiniai preparatai augalines liekanas dirvoje skaidančių bakterijų veiklai skatinti.
Kada naudoti azotą
Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Žemdirbystės katedros docentas dr. Vaclovas Bogužas sakė, kad šiaudų mineralizacijai pagreitinti rudenį papildomai išbertas azotas (karbamidas) ne visada duoda teigiamą efektą, ypač tada, kai sėjami ne žiemkenčiai, o vasarojus.
„Papildomo azoto reikėtų tik pirmais–trečiais metais pradėjus taikyti šiaudų įterpimą. Vėlesniais metais mikroorganizmai šviežiems šiaudams ardyti ima naudoti anksčiau mineralizuotų šiaudų azotą. Šiaudų ardymas savaime susireguliuoja ir papildomo azoto nebereikia“, – sakė mokslininkas.
Įterpiant šiaudus naudinga vegetacijos pradžioje augalus gausiau patręšti azotu. Pasak ASU Žemdirbystės katedros docento, vietoje kompensacinio azoto įterpiamų šiaudų ardymui paskatinti siūloma ražienas su smulkintais šiaudais purkšti biologiniu preparatu „Amalgerol“ (2–5 l/ha), sumaišius jį su karbamidu (10 kg/ha). Purškimui ant ražienų galima naudoti ir „Azofit“ (1l/ha).
Šiaudus reikia suslėgti
Mokslininkas V.Bogužas sakė, kad smulkintų šiaudų mineralizacijos efektyvumą lemia ražienų skutimo laikas. Ražienas rekomenduojama nuskusti ne per savaitę, o per kelias valandas po javų nuėmimo. „Pirmas kuo skubesnis žemės įdirbimas suardo dirvos kapiliarus ir neleidžia drėgmei išgaruoti (tai ypač aktualu sausesniais metais). Be to, anksti sudaromos geresnės sąlygos augalinių liekanų mineralizacijai“, – pabrėžė mokslininkas.
Patariama šiaudus prispausti spiraliniais ar net sunkiaisiais volais. Suslėgti šiaudai geriau saugo drėgmės išteklius ir skatina biologinius procesus. Nuolatinis šiaudų įterpimas keletą metų padidina biologinį dirvos aktyvumą. „Tokiose dirvose pokyčiai būna akivaizdūs: viršutiniame armens sluoksnyje pagausėja organinių medžiagų ir sliekų, pagerėja dirvos struktūra. Dirva ne taip greitai supuola (mažėja dirvos plutos susidarymo pavojus). Dar efektyviau, kai po anksti nuimamų javų ražienoje su smulkintais šiaudais auginami tarpiniai pasėliai žaliajai trąšai“, – pridūrė ASU Žemdirbystės katedros docentas.
Pagelbės tarpiniai augalai
Daugelis ūkininkų yra įpratę užarti tiek miežių, tiek kviečių šiaudus. Tačiau, pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Joniškėlio bandymų stoties vyresniosios mokslo darbuotojos Stanislavos Maikštėnienės, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiaudai sunkiai mineralizuojasi.
Nustatyta, kad 1 t šiaudų reikia 10 kg azoto, tik tuomet jie gerai mineralizuojasi ir ūkininkams pavasarį ariant laukus netenka išversti supelijusių (nesusimineralizavusių) šiaudų. „Tačiau ūkininkai azoto beveik nenaudoja dėl aukštų jo kainų“, – sakė mokslininkė.
LAMMC Joniškėlio bandymų stoties vyresnioji mokslo darbuotoja šiaudų mineralizacijai patarė naudoti dar vieną būdą – auginti tarpinius augalus: baltąją garstyčią ir aliejinį ridiką. Šioms kultūroms įsėti taikomi įvairūs būdai. Vienas lengviausių – nukūlus vasarinius ar žieminius kviečius, diskine sėjamąja galima įsėti 15–20 kg/ha baltųjų garstyčių arba 20–25 kg/ha aliejinių ridikų. Tačiau jei minėti darbai nepadaryti laiku, šias kultūras galima sėti ir po pjūties. „Nukūlus kviečius, nuskutus ražienas, arba, jei dirva yra minkšta, ražienų galima ir neskusti, ražienine ar bet kuria kita sėjamąja patartina įsėti tarpinius augalus“, – sakė S. Maikštėnienė.
Mokslininkė pabrėžė, kad jei kviečiai nesunaudojo viso azoto, tai jį ir likusias maisto medžiagas sunaudos baltosios garstyčios ar aliejiniai ridikai ir sukaups juos savo biomasėje. Todėl rudenį, rugsėjo viduryje, juos galima užarti kartu su šiaudais. Šiauduose yra labai daug anglies ir mažai azoto, o tarpinių augalų biomasė turi sukaupusi pakankamai azoto, tad dirvoje, nenaudojant brangių trąšų, susidaro reikiamas azoto santykis. Aliejinius ridikus ir baltąsias garstyčias reikėtų pasėti iki rugpjūčio vidurio.
S.Maikštėnienė pabrėžė, kad rūpestingi ūkininkai į miežius ir kviečius sėja dobilus. „Dobilai, pasėti pavasarį po kviečių ir miežių pjūties, dar auginami iki rugsėjo pabaigos. Tada būna geriausias laikas juos užarti, nes dirvos būna normalaus lipnumo. Beje, tarpiniai augalai pagerina dirvos savybes: ji tampa sausesnė ir tinkamesnė arti“, – sakė mokslininkė.
