Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje apstu kaimo verslų, suteikiančių ūkininkams pajamų, vietovei – atpažinimo ženklą, jog senoji degtindarystės tradicija puoselėjama bei populiarinama.
- Esame ketvirtoji naminės degtinės gamintojų karta, - sako Geertien Warnicke senovinių pastatų kieme pasitikusi smalsių Lietuvos ūkininkų delegaciją. Kriminalizuotų (kas galėtų paneigti?) valdžios draudimų prisiklausiusiems mūsų tautiečiams magėjo sužinoti, kodėl vokiečiams nekirba mintis mesti naminių stipriųjų gėrimų gamybos ir imtis lietuviams brukamo žilvičių auginimo verslo.
- Anksčiau turėjome pieno ūkį, tačiau rinka paskatino grįžti prie augalininkystės ir grūdų panaudojimo gėrimų gamybai, - pasakoja ūkio šeimininkas Hans-Heinrich.
Užsienyje mokslus baigusi jaunoji Ani Warnicke svečiams pristato šeimos ūkį. Naminės degtinės gamyklėlė miestelyje įkurta 1826 m. Visi šių dienų sulaukę ūkiniai ir gyvenamieji pastatai iš plytų sumūryti 1900 m. Dviejų pasaulinių karų griovimai sodybą aplenkė. Pastaraisiais metais Warnicke dalį savo ūkio pastatų išnuomojo: viename fligelyje veikia parodų ir koncertų salė, kitame – kirpykla. Gėrimų brandinimo rūsiai, degustacijos salės – kaip prieš šimtą metų. Savo gamybos gėrimus Warnicke tiekia į specializuotas Žemutinės Saksonijos miestelių parduotuves, kaimo turizmo sodybas, viešbučius.
Pasak ūkio šeimininkės, visi stiprieji gėrimai gaminami iš savo laukuose užaugintų kviečių. Jų plotas – 50 ha. Kasmet Warnicke savo gamykloje perdirba 80 t kviečių, turi kvotą pagaminti 30 t grynojo alkoholio. Šioje srityje visi trys Warnicke šeimos nariai per metus užtrunka 100 dienų: sausį, vasarį ir kovą. Kasdien perdirbama po 800 kg aukščiausios rūšies kviečių. Grūdai sumalami, be jų į talpyklą sudedamos žolelės, užplikoma 2 t vandens ir viskas paliekama nakčiai. Kitą rytą visas šis mišinys pašildomas iki 70 laipsnių, išmaišomas, atvėsinamas iki 28 laipsnių, tada sudedama 2,5 kg mielių ir cukraus. Iš pirmosios talpyklos šis turinys perkeliamas į kitą, kurioje tris dienas (esant 36 laipsnių temperatūrai) vyksta fermentacija.
Po 72 val. pradedama distiliacija specialiame vertikaliame nerūdijančio plieno vamzdyje. Beje, šis vamzdis – pagrindinis gamybos procese, todėl valstybei atstovaujantis pareigūnas (muitininkas) plombuoja įėjimą. Baigus gamybą plomba uždedama, prieš pradedant – nuimama. Viskas užrašoma specialiame žurnale. Iš didelės talpyklos tekantis 10 proc. alkoholio turintis mišinys kaitinamas, jo garai kyla į viršų ir perpumpuojami į šaldytuvą (spirale susivijusius vamzdelius). Beje, gėrimo kokybė ir stiprumas labai priklauso nuo distiliavimo vamzdžio aukščio. Kuo jis aukštesnis, tuo kokybė geresnė. Iš šaldymo vamzdžių tekantis alkoholis yra 85 laipsnių stiprumo.
Deja, gerti jo dar negalima, tai „žalias“ alkoholis. Jis distiliuojamas (vėl verdamas, lėtai kaitinamas) antrą kartą. Dabar jo stiprumas pasiekia 99 laipsnius. Surinktas skystis įvairiu santykiu miešiamas su vandeniu ir gaunama 32, 35 ir 40 laipsnių grūdų degtinė. Ji pilstoma į ąžuolo statines, siekiant suteikti gėrimui spalvą ir skonį. Kuo mažesnė statinė, tuo skonis intensyvesnis. Ąžuolo induose degtinė brandinama 12-24 mėn., kartais ir ilgiau. Patalpas, kuriose ramybės laikotarpiu laikomi degtinės gaminiai, valstybės atstovas – muitininkas užplombuoja.
- Degtindarystė nėra daug pajamų teikiantis verslas, - kalba varyklos šeimininkas Warnecke. Valstybei už kiekvieną absoliutaus alkoholio litrą mokamas 13 EUR akcizo mokestis. Žemutinėje Silezijoje ir Hanoverio apylinkėse prieš kelerius metus buvo daug nedidelių naminės degtinės gamyklėlių. Ūkininkai jose perdirbdavo savo žemėje išaugintus grūdus, sodų derlių. Prasidėjus sunkmečiui, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, Vokietijoje ėmė nykti smulkūs kaimo verslai. Iš dešimties naminės degtinės gamyklėlių liko dvi, bet ir tos sunkiai verčiasi. Gelbsti tai, jog šalyje populiarinami į geografinę nuorodą orientuoti maisto produktai, kulinarinis paveldas. Warnecke iš savo ūkio degtinės ir įvairių vaisių, uogų, vaistingųjų žolelių gamina užpiltines, likerius.
Tai išskirtinės kokybės produktai, parduodami pačiame ūkyje, Hanoverio apylinkių parduotuvėse, reklamuojami viešbučiuose, kaimo turizmo sodybose. Savo ūkyje Warnecke drauge su kultūros organizacijomis rengia naujų filmų pristatymus, džiazo koncertus, dailės parodas, etnografines šventes. Jų metu skanaujami firminiai šeimininkų patiekalai ir gėrimai. Apie savo renginius Warnecke informuoja išleisdami gausiai iliustruotą tų metų programą su vokiškai tiksliomis nuorodomis, kada kas vyks, kiek kainuos bilietai, kaip juos užsisakyti ir pan.
Warnecke pilsto gėrimus į originalaus dizaino, tradicinės bei nedidelės talpos butelius ir buteliukus. Už „fabrikinius“, serijinės gamybos gėrimus Warnecke ūkio produktai kelis kartus brangesni, tačiau vokiečiai juos noriai perka, stengiasi palaikyti savo nacionalinį verslą. Warnecke ūkis įtrauktas į Žemutinės Saksonijos turizmo maršrutus. Čia rengiamos paskaitos apie naminių gėrimų gamybą, vartojimo kultūrą, demonstruojami senoviniai degtindarystės rykai. Prieš šimtą metų statyto namo menėje suteikiama galimybė svečiui paragauti (pamaloninant akį, nosį ir liežuvį) keliolikos rūšių išskirtinės kokybės stipresnių ir silpnesnių gėrimų, kuriems pagaminti panaudoti tik savo ūkio produktai. Kiekvienas gėrimas turi savo recepto istoriją, ingredientų sąrašus, vartojimo subtilybes. Menėje ant sienos – dailininko tapytas ūkio šeimininkės prosenelio portretas su jam būdingais atributais: cigaru dantyse ir stikleliu rankoje. Nepaisydamas mūsų akimis žvelgiant sveikatai kenkiančių silpnybių, senolis mirė sulaukęs 92 metų.
