Kaišiadorių rajono Gegužinės kaime duris ką tik atvėrė nauja turizmo sodyba „Senosios Gegužinės ūkis“. Tokia žinia šiandien, ko gero, nenustebintų nieko, jei ne ypatinga šios sodybos šeimininkų Rolando ir Benjamino Bortkūnų idėja savo valdose organizuoti ne šventes ar pramogas, kaip įprasta daugelyje kaimo turizmo sodybų, bet „Senosios Gegužinės ūkį“ paversti dar viena rajono, o gal net ir visos Lietuvos kultūrinės, edukacinės veiklos vieta.
Rolandas Bortkūnas
© "Ūkininko patarėjas"

Kauniečių Bortkūnų šeima bene atokiausiame Kaišaidorių rajono kaime kuriasi neatsitiktinai. Benjaminas, Rolandas ir pastarojo žmona Neringa – architektai, Dailės akademijoje įgiję interjero dizainerių specialybę. Abu broliai jau daugiau nei dešimtmetis gilinasi į senosios mūsų architektūros ypatumus ir užsiima medinių statinių projektavimu bei statyba, o Neringa dirba architekte Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

Todėl, kaip sako patys naujosios kaimo turizmo sodybos šeimininkai, jų tikslas – „Senosios Gegužinės ūkyje“ įkurti „laboratoriją po dangumi“. Beje, pradžia tam jau padaryta. Šiuo metu sodyboje veikia druskininkiečio dailininko Valdo Giliaus tapybos ir kaunietės ilgametės dailės mokytojos Nijolės Bortkūnienės darbų parodos, jau surengti keturi profesionalių atlikėjų koncertai, vyksta dokumentinių filmų peržiūros.
Tiesa, kol kas klausytojai bei žiūrovai – šeimininkų kolegos ir bičiuliai, tačiau šiuo metu baigiama kurti interneto svetainė www.senojigeguzine.lt, kurioje kiekvienas galės sužinoti, kokie seminarai, paskaitos, koncertai organizuojami artimiausiu metu.

Bortkūnai Gegužinės kaime pradėjo kurtis prieš šešetą metų, tačiau naujakuriais jų čia niekas nevadina neatsitiktinai – pašnekovų senelį Mykolą Bortkūną kaimo senbuviai dar atsimena prieškariu buvus puikų žmogų, girininką ir stambų ūkininką, valdžiusį 67 ha žemės ir 36 ha miško. Pokariu Mykolo Bortkūno šeima neišvengė tokio pat dramatiško likimo, kaip ir tūkstančiai kitų ūkininkų šeimų. Ištrėmus į Sibirą, atskirtas nuo šeimos Mykolas Bortkūnas mirė Archangelske, jo žmona, palikusi keturis mažamečius vaikus, – Altajuje. Ir tik stebuklas, kad dabartinių sodybos šeimininkų tėtis Jurgis Bortkūnas kartu su seserimi ir dviem broliais liko gyvi, mat visi jie – legenda tapusios tremtinių našlaičių gelbėjimo iš Sibiro ekspedicijos dalyviai, represijų nepabūgusių šviesuolių slapta pargabenti į Lietuvą.

Deja, Gegužinėje vaikų niekas nelaukė – gimtuosiuose namuose gyveno svetimi žmonės, nes niekas nesitikėjo, kad kas nors iš Bortkūnų šeimos grįš. Prisiglaudę pas tolimą giminaitę jie keliolika kilometrų per mišką pėsčiomis eidavo į mokyklą Jonavoje. Tačiau tai nesutrukdė siekti tėvų įdiegto tikslo įgyti aukštąjį išsilavinimą. Visi jie baigė tuometį Kauno politechnikos institutą, pramonės įmonėse ėjo vadovaujančias pareigas, Jurgis Bortkūnas tapo ir technikos mokslų daktaru. Tad jo sūnūs Rolandas ir Benjaminas augo nuolat girdėdami pasakojimus apie išskirtinį tėvo gimtojo kaimo kraštovaizdį, Neries upę, miškus. Pats Jurgis Bortkūnas mirė vos spėjęs sutvarkyti nuosavybės į žemę ir mišką atkūrimo dokumentus. Tačiau jo sūnums minties parduoti žemę svetimiems nebuvo.

Atvirkščiai, jie iš kitų paveldėtojų perpirko visą senelio valdytą plotą – 67 ha. Ir tik mišku šiandien dalijasi su kitais giminaičiais.
„Iš pradžių jokių konkrečių planų neturėjome. Suprantama, yra žemė – reikia ją dirbti. Bet dirva čia itin nenaši. Todėl visą plotą užima pievos. Prižiūrime jas taip, kaip reikalaujama.

Kol kas laikome tik du gyvulius – senųjų lietuviškų veislių arklius, bet ateityje planuojame įsigyti ir tuziną avių bei praplėsti arklių bandą, nes pasinaudojant ES parama rekonstruotas tvartas – gana erdvus“, – pasakoja Rolandas.

Paklaustas, kam buvusiems miestiečiams šiandien reikalingi arkliai, pašnekovas pripažįsta, kad jais nei laukai ariami, nei rąstai iš miško traukiami, tačiau, pasak Rolando, „pasunkintas“ žemaitukas eržiliukas Tadas ir ypač Lietuvos sunkiųjų veislės kumelė Sruoga teikia tiek daug džiaugsmo, kad visi su jais susiję rūpesčiai ir nemaža investicija atsiperka su kaupu. „Akivaizdu, kad kuo didesnis gyvūnas, tuo proporcingai didesnis ir jo prieraišumas, supratingumas. O priežiūros skirtumas tik toks, kad mažam gyvūnėliui pašaro dėtum į dubenėlį, o arkliui veži karučiu.

Galvojame, kad ateityje mūsų sodybos svečiams galėsime pasiūlyti ir pajodinėti ar pasivažinėti arkliais, taip pat ne atvykti automobiliu, bet, tarkime, nuo kiek aukščiau mūsų esančios Kernavės Nerimi atplauti baidare“, – ateities planais dalijasi R. Bortkūnas. Tačiau tai, jo teigimu, būtų tik šalutinės veiklos sritys.

Rolandas prisimena, kad viskas, ką rado Gegužinėje ir kas jiems priklausė nuosavybės teise, buvo ant paties Neries kranto stovinti mūrinė buvusio kolūkio siurblinė. Tad pirmiausia ji buvo rekonstruota į nedidelį gyvenamąjį namą. Iš tiesų šiandien iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, jog tai ne senovinis rąstinis svirnas, bet labai profesionaliai atlikta moderni rekonstrukcija.

Į klausimą, kodėl netrukus ėmėsi dar ir medinio dvaro statybos, R. Bortkūnas teigia, kad viena priežasčių yra ta, jog drauge su broliu ir žmona yra architektai, besidomintys etnografine statyba, rašantys straipsnius, vedantys seminarus. „Kaimo turizmo sodybų veikloje reglamentuojama, kad čia turi būti teikiamos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Tačiau niekas neįpareigoja organizuoti triukšmingų vakarėlių. Todėl ir nutarėme, jog kursime tokią sodybą, kurioje žmonės galėtų įgyti naujų žinių ir rastų dvasios atgaivą“, – pasakoja R. Bortkūnas.

Suprantama, vien savomis lėšomis šeima ūkio nebūtų sukūrusi. Todėl pasinaudojo ES teikiama 600 tūkst. Lt „didžiąja“ parama kaimo turizmo kūrimui ir plėtrai. O visa projekto vertė siekia apie 1,6 mln. Lt. „Taigi šiandien esame ūkininkai su nemaža banko paskola, bet tikimės, kad amžinai tai netruks“, – su šypsena kalba Rolandas, pridurdamas, kad ir pagrindinės savo profesinės veiklos nė vienas šeimos narių neplanuoja atsisakyti.

„Tęsiame savo gyvenimą – projektuojame, statome, mokome. Tačiau dabar jau turime vietą, kurioje galime ne tik parodyti nuotrauką, bet ir praktiškai pademonstruoti pastato pjūvį. Ketiname įsteigti ir nedidelį etnografinės architektūros muziejų, kuriame bus demonstruojami statinių maketai. Taigi žmonės galės akivaizdžiai pamatyti, kuo skiriasi trobos ir stubos stogai bei kitos detalės. Tikimės, kad mūsų namai taps ir būsimųjų architektų kūrybinės praktikos vieta“, – kalba pašnekovas.
Tačiau apsiriboti vien profesine veikla Bortkūnai neketina. Jų dvarelyje vyks ir literatūros vakarai, bus rengiamos parodos bei koncertai, kepama ir degustuojama kaimiška duona.

„Jau užmezgėme kontaktus su Kaišiadorių r. savivaldybės Kultūros ir paveldosaugos skyriumi, Palomenės, Žaslių kultūros centrais, Kaišiadorių kraštotyros muziejumi. Džiugu, kad ten dirbantys žmonės taip pat kupini bendrų planų“, – šypsosi Rolandas.

O jo žmona Neringa priduria, kad dvaras visais laikais pripažinimą visų pirma turėdavo užsidirbti. „Dvaras buvo ūkis su pienine, plytine ir kitomis veiklomis. Kultūrinis gyvenimas prasidėdavo tada, kai atsirasdavo pinigų. Šiandien esame ūkis, kurio „prekė“ – žinios“, – teigia moteris.

Paklaustas, ko siekė statydamas etnografinį dvarą, R. Bortkūnas pasakoja, kad svarbiausias tikslas buvo įrodyti, kad mūsų XVIII–XIX amžiaus paveldiniai mediniai statiniai yra visiškai tinkami šiuolaikiniam gyvenimui. „Suprantama, būtina ir atitinkama senojo paveldo bei naujų technologijų sintezė. Tačiau žmogui vis tiek turi būti aišku, kad jis rytą atsikėlė ne norvegiškame ar švediškame, bet lietuviškame name“, – neabejodamas kalba Rolandas.

Pasak jo, dabar statant medinius namus tenka spręsti daug klausimų. Tarkime, mūsų senoliai antruosiuose namų aukštuose dažniausiai negyvendavo. Tačiau dabar tai nebūtų racionalu, todėl tenka galvoti, kaip apšiltinti stogą, įrengti pastogės apšvietimą ir t. t.

„Labai svarbu ir tai, kad medinis namas netaptų ekskliuzyviniu, brangiu statiniu, skirtu turtuoliams, nes tokiu atveju mūsų misija prarastų prasmę. Jis turi būti ekonomiškas, kad kiekvienas kaimo žmogus galėtų ir norėtų statytis lietuvišką medinę sodybą ir tai nebūtų brangiau už plytinę“, – kalba Rolandas, pridurdamas, jog tokie statiniai kartu neturėtų būti ir kaip muziejiniai eksponatai – be būtinų plastikinių, metalinių ar keraminių elementų.

Pašnekovai pasakoja, kad valstiečių sodybos įvairiuose Lietuvos regionuose visada skyrėsi, tuo tarpu dvariukai praktiškai visur buvo labai panašūs, mat dvarininkai dažnai juos valdė kelis, be to, važinėjo vieni pas kitus ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Lenkijoje, dalijosi įspūdžiais. „Artimiausias mūsiškio dvariuko analogas yra Džiuginėnų dvaras Žemaitijoje. Panašūs – Tytuvėnų, Upininkų dvarai. Tačiau kartotinių, tipinių projektų taip pat nebuvo. Nebuvo ir architektų. Buvo kviečiamas meistras ir drauge su juo braižomas projektas. Mediniai dvareliai dažniausiai būdavo mūrinių klasicizmo stiliaus dvarų kopijos. Tarkime, mūsiškio kolonos taip pat yra tik butaforinis elementas. Tačiau jei žmonėms tokia puošmena buvo gražu anuomet, gražu ir mums“, – su šypsena kalba N. Bortkūnienė.

O R. Bortkūnas neslepia, jog nemaža dalis Lietuvos architektų šiandien pasakytų, kad tokio pobūdžio statiniai – vakarykštė diena. Paveldą tebūnie saugokime, bet naujus namus reikėtų projektuoti modernius, stiklinius ir t.t.

„Iš tiesų ir mes neteigiame, kad tai vienintelis kaimo architektūros kelias. Visais atvejais reikėtų žiūrėti į kontekstą. Ten, kur senasis kaimas sunaikintas, susiformavusi naujų pastatų gyvenvietė, joje gal ir labiau tiks modernus vakarietiškas namas.

Bet jeigu likęs gražus kaimelis su senais statiniais, o jo viduryje staiga atsiras stiklinė „dėžė“, ji bus tikras svetimkūnis. Todėl liekame ištikimi savo krypčiai – moderniai statybai, bet senajai stilistikai. Ypač vienkiemiuose, nacionaliniuose parkuose, saugotinose teritorijose ar tiesiog tokiuose gražiuose gamtos kampeliuose kaip Gegužinė“, – teigia kaimo turizmo sodybos „Senosios Gegužinės ūkis“ šeimininkai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Panevėžietės šiltnamyje – pomidoras milžinas (7)

Panevėžio rajone, Berčiūnuose, gyvenančios Virginijos Bakšienės namuose jai pačiai ir...

Ūkiuose maras masiškai naikina kiaules (31)

Pamatyti kiaulę kaime greitai taps retenybe. Afrikinis kiaulių maras gąsdinamai plinta ir...

Dėl afrikinio kiaulių maro – šulinių vandens tyrimai (3)

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai ištyrė Jonavos rajono Šilų ir...

Per savaitę – keturi nauji afrikinio kiaulių maro židiniai smulkiuose ūkiuose (19)

Šią savaitę Lietuvoje užregistruoti keturi nauji afrikinio kiaulių maro ( AKM ) židiniai...

Vokietiją pasiekė per 28 mln. fipronilu užterštų kiaušinių (14)

Į Vokietijos prekybos centrus pateko gerokai daugiau insekticidu fipronilu užterštų vištų...

Top naujienos

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (43)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (13)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Lietuviai vėl atakuoja Kremliaus propagandos ruporus: priminė Rusijai nemalonius faktus (461)

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena , prisimenant 1939 m. rugpjūčio...

ES piliečiai Jungtinėje Karalystėje priblokšti: gavo įspėjimą apie deportaciją (18)

Aukštas pareigas užimanti Londono Queen Mary universiteto istorikė Dr. Eva Johanna Holmberg...

Prezidento rinkimai: centro dešinėje prognozuojama tikra mėsmalė (26)

Centro dešinėje, kuriai sąlyginai galima priskirti liberalių ir konservatyvių politinių jėgų...

A. Užkalnis. Baikime beprotybę dėl mokyklų (157)

Jūs tik pažiūrėkite, kas darosi kiekvienais metais šalyje, artėjant rugsėjo pirmajai. Ant...

Kelionių planuotojai įspėja apie esminius „Wizzair“ pasikeitimus (21)

Pigių skrydžių bendrovei „ Wizzair “ nuo rugpjūčio 15 d. pakeitus savo taisykles, vien tik...

Kirpėjos verdiktas: po atostogų neprižiūrėtus plaukus teks nurėžti

Maloniai šildanti saulė , plaukus kedenantis lengvas vėjas, maudynės atviruose vandens...

Gydytojas rezidentas atvirai: kas paverčia gydytojus cinikais, ligoniais ir emigrantais (77)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos...

Plagiato skandalas: J. Statkevičius prašo visuomenės padėti rasti iš jo vardo uždirbančius sukčius (19)

Dizaineris Juozas Statkevičius jau kelias savaites bando išsiaiškinti sukčius, besikraunančius...