Deja, jokie taisyklių ar reikalavimų švelninimai nėra pagrindinė paskata ūkininkams įsirengti savo skerdyklas. Svarbiausia – verslas turi duoti pelno, ir šiuo atveju kiekvienas skaičiuoja pats, kas jam apsimoka. Bet kad auginti triušius ir pačiam juos skersti apsimoka, įsitikinęs Liolių kaime ūkininkaujantis Tadas Dzvankus. Savo skerdykloje per savaitę jis paskerdžia ir realizuoja iki 150 triušių.
Fermoje skamba muzika
Pasak Kelmės VMVT viršininko, dar prieš porą metų rajone buvo ir ES reikalavimus atitinkanti galvijų ir kiaulių skerdykla, tačiau sąnaudos išlaikyti ją bei apmokytą skerdiką buvo per didelės. Savininkas pasiliko tik mėsos perdirbimo cechą, o kiaulių skerdenas atsiveža iš kitur.
T. Dzvankus ūkyje vienu metu augina 1800 triušių, per savaitę paskerdžia iki 150, t.y. per mėnesį apie 600. Jo ūkyje skerdyklėlė įrengta 2012 m., kai tik įsigaliojo VMVT direktoriaus įsakymu patvirtinti paukščių ir kiškinių gyvūnų šviežios mėsos tiekimo mažais kiekiais vietinei rinkai veterinarijos reikalavimai.
Apie ją V. Šileika sakė, jog ši buvo ne iš karto įrengta visai tinkamai, bet bendromis jėgomis trūkumai buvo pašalinti ir po laikinojo leidimo ūkininkas gavo skerdyklos registracijos sertifikatą. „Dabar esame garantuoti, kad viskas vyksta pagal reglamentuotą tvarką“, – sakė V. Šileika.
T. Dzvankaus ūkyje ne tik skerdyklėlė atitinka visus reikalavimus, bet ir triušių fermoje pasirūpinta jų gerove. Kad gyvūnėliai nebūtų baikštūs ir jokie žmonės – nei šeimininkas, nei veterinarijos gydytojas, nei skerdikas, įėję į patalpą jų be reikalo netrikdytų ir negąsdintų, visą parą groja muzika. Triušiai prie jos pripratę, pasirodžius žmonėms po narvelius nesiblaško, vadinasi, be reikalo nestresuoja ir nesusižeidžia.
Pasak T. Dzvankaus, triušių auginimas jam nėra naujiena, šiuos gyvūnus augina nuo mažens, o pasitaikius progai įsigijo seną fermą, kurioje, ją tinkamai įrengęs, per metus išaugina iki 12 tūkst. triušių. Triušienos paklausa didelė, o prieš šventes net tenka kai kuriems atsakyti – skerdyklėlės pajėgumai neleidžia patenkinti visų norinčiųjų. „Mintis plėstis kirba nuolat, tik reikalavimai skerdyklai bus griežtesni, – sakė T. Dzvankus. – Bet jau sustygavus šios veiklą ir nuolat puikiai bendradarbiaujant su Kelmės VMVT, tikriausiai nebūtų neįmanoma verslą išplėsti. Galimybės triušieną realizuoti dar labiau išsiplėstų, net tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkoms būtų galima siūlyti.“
Šiuo metu T. Dzvankaus ūkio triušiena prekiauja prekybos centrai „Norfa“, tad jos įsigyti galima visoje šalyje.
Ilgiau nei tris mėnesius neaugina
Kaip sakė ūkininkas, ruošiant skerdenas svarbiausia yra jas kuo greičiau atvėsinti iki ne daugiau nei 4 oC. Tad iš patalpos, kurioje gyvūnėliai skerdžiami, o tą darbą dirba jauna moteris, kuri per valandą, nelygu triušio dydis, paskerdžia nuo 50 iki 55 triušių, vandeniu atvėsinta skerdena patenka į šaldymo patalpą. Iš pastarosios į fasavimo cechiuką ir iš ten produkciją pasiima pirkėjai.
Triušiai auginami iki 2,5–3 mėnesių. Jeigu auginami ilgiau, jau tenka juos skiepyti nuo pavojingų ligų, o iki tol triušiukai turi natūralų imunitetą, gautą iš motinos. Skiepijama tik motininė banda ir, anot T. Dzvankaus, skiepams pinigų gailėti negalima. Motinas triušes ūkininkas užsiaugina pats, o patinų kiekvienais metais atsiveža iš Čekijos.
„Skersti triušius reikia iki tam tikro amžiaus, o kol neturėjau supirkėjų, buvo ir bėdų. Perauginti triušiai susirgo ir masiškai krito. Per porą valandų netekau 150 triušių, o vėliau ir visų kitų. Tad teiginys, kad triušius auginti nėra labai paprasta, teisingas, bet turint patirties viskas įmanoma. Aš turiu taip apskaičiuoti, kad per mėnesį triušės atvestų apie tūkstantį triušiukų, o realizuočiau per mėnesį apie 600 skerdenų, – pasakojo ūkininkas. – Triušių kailiukus superka viena Šiaulių firma, tad pajamos už juos padengia UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ paslaugas.“
Triušius ūkininkas šeria lietuviškais pašarais, kuriuos perka iš AB „Joniškio grūdai“. „Ši bendrovė pagal mano pageidavimus parengia receptūras ir, jeigu tik pasirodo, kad pašaras netinka gyvūnams, iš karto jas peržiūri, deriname iš naujo, atliekami laboratoriniai tyrimai, kurie man nekainuoja, nes iš bendrovės kas mėnesį nuperku daugiau nei 10 t pašarų.
Triušius auginti ir skersti tikrai galėtų daugiau šalies ūkininkų, juolab kad jų mėsos paklausa yra didelė, mano skerdyklėlės pajėgumų jau mažoka“, – teigė T. Dzvankus.
Iniciatyvos trūksta
„Mūsų tarnybos specialistai pasirengę ūkininkams, norintiems įsirengti skerdyklas, padėti nuo pat projektavimo darbų. Bendraujame tarnyboje, vykstame į vietą konsultuoti, nes ypač svarbu išvengti klaidų pirminiame projekte. Jas taisyti visada atsieina brangiau ir užtrunka ilgiau. Jeigu ūkininkas sugeba pats, be mūsų konsultacijų viską tinkamai įrengti, leidimo išdavimas neužtrunka ilgiau nei savaitę, – sakė Kelmės VMVT viršininkas. – Tačiau teisės aktų yra daug ir įvairių, juos reikia deramai suprasti, tad be VMVT specialistų konsultacijų apsieiti visgi gana sunku, juolab kad mūsų tarnybos darbuotojai tikrai pasirengę visokeriopai padėti. Rajone veikia keturios ES reikalavimus atitinkančios mėsos perdirbimo įmonėlės, kurių produkcija prekiaujama Kelmės rajone ir kituose Lietuvos miestuose.
Pasak V. Šileikos, kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį jis dalyvauja savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus organizuojamuose pasitarimuose su žemdirbiais. „Juose nuolat propaguojame ir raginame ūkininkus gaminti savo produkciją, juolab kad ne tik gyvūnus mėsai galima auginti, bet ir gaminti pieno produktus. Pora ūkininkų juos gamina, bet rajone galėtų būti ir daugiau, – įsitikinęs V. Šileika. – Manau, kad didžiausia kliūtis rajono ūkininkams įsirengti savo skerdyklas ar imtis produktų gamybos yra visgi rinkos sąlygos. Ne taip lengva rasti, kur produkciją realizuoti, didmiesčių turgūs gana toli, o savo reikmėms žmonės užsiaugina patys. Taip pat šiokia tokia problema – darbo jėga“, – apie tai, kas Kelmės rajono ūkininkus sulaiko nuo iniciatyvos, sakė V. Šileika.
