Gyvena keturi žmonės
Žynelių kaimas paliko dvejopą įspūdį. Dvi gyvenamas sodybas išlaikiusi vietovė vis dar gyva, keturi čia gyvenantys žmonės juda kruta, tvarko kiemus, seka Lietuvos ir pasaulio įvykius, retkarčiais sunegaluoja, kreipiasi į medikus. Juos supantis pasaulis, jei neskaitysime vaikų vizitų, yra tuos žmones visiškai užmiršęs. Ieva ir Antanas Želviai sakė dienas leidžiantys aplinkinių visai pamiršti.
„Esame pasmerkti, mums gyvenimo nebėra. Vienas po operacijos, kitas su lazdomis. Mus pamiršo, net kai vėjo jėgaines statė, niekas neatėjo, mūsų nuomonės nepasiteiravo. Tik krautuvė atvažiuoja, jei kelias neužpustytas. O taip niekas neateina, net telefonu nepaskambina. Esame užmiršti visiškai. Širdžiai lengviau pasidarė, kad pakalbėjote su mumis,“ - vienas per kitą pasakojo Ieva ir Antanas.
Žynelių kaimas yra Kretingos rajono Darbėnų seniūnijoje, už dviejų kilometrų nuo artimiausio dar gyvenamo Sūdėnų kaimo. Kad gyvenimas šioje vietovėje nesustojęs, byloja tik kelios dešimtys besisukančių sparnuočių ir saulės baterijų eilės, tačiau jų kaimynyste vietos gyventojai nesidžiaugia.
Kaip išnyko kaimas
Pasak kitos šios vietovės gyventojos Eugenijos Bružienės, praleidusios čia visą savo gyvenimą, anksčiau gyvenimas Žyneliuose buvęs visai kitoks.
„Kai buvau vaikas, o dabar man 80 metų, kaime buvo 37 sodybos. Gyveno kelios mažažemių šeimos, o daugelis turėjo žemės, didesnius ar mažesnius ūkius. Jaunimas vakarais būriais sukildavo, šokdavo ir dainuodavo. Mokyklos kaime taip pat nebuvo, todėl eidavome į Laukžemę už keturių kilometrų. O parduotuvių kaime tais laikais nė nereikėjo, nes žmonės pagrindinių maisto produktų pasigamindavo namuose. Kai veždavo į turgų grietinę, bulves ar grūdus, reikalingų daiktų nusipirkdavo mieste,“ - apie kaimo praeitį pasakojo Eugenija.
Lemtingą smūgį Žynelių kaimui sudavė sovietmečio melioracija, tada daug šeimų išsikėlė gyventi į Laukžemę. Vis dėlto Lietuvos nepriklausomybės pradžioje čia dar buvo penkios šešios gyvenamos sodybos, kurios pamažu ėmė tuštėti.
„Metams bėgant daugelis mirė, vaikai išvažiavo į miestus, žemes ir statinius išpardavė. Jaunimas nebenori gyventi kaime. Ir mūsų jauniausias sūnus pirmaisiais metais dirbo keliolika hektarų žemės. Bet kai apsivedė, argi beeis į kaimą. Čia reikia kas rytą anksti keltis, kiaules šerti. Mes prie to buvome pratę, šiandienis jaunimas taip gyventi nebenori. Ir išvažiavo, palikęs žemę, ją nuomojame ūkininkui,“ - pasakojo šešis vaikus užauginusi, iš jų du sūnus palaidojusi, o prieš trejetą metų ir vyrą Anapilin išlydėjusi E. Bružienė.
Kaimynystėje gyvenantys Želviai sakė nieko nebeauginantys, nei vištų, nei gaidžio, tik morkų ir bulvių dviejuose aruose žemės pasodina. Duonos, dešros, sviesto ir kito maisto nusiperka autoparduotuvėje.
Ir kai kurios negyvenamos sodybos gyvastimi šiek tiek alsuoja. Vieną namą po tėvų mirties atstatė vaikai, suvažiuoja čia šiltomis vasaros dienomis, kitą nupirko kelių vėjo jėgainių ir saulės baterijų savininkas vokietis, tačiau jis pats čia atvyksta retai ir trumpam. Dalis apleistų sodybų sulygintos su žeme, viena likusi visai be priežiūros.
Modernios technologijos žmonių neįdarbina
Žynelių kaimą iš visų pusių supa vienas didžiausių Lietuvoje vėjo jėgainių parkų, tačiau nei dvasinio, nei materialinio pasitenkinimo vietos gyventojams šis parkas neteikia.
„Pačioje panosėje jos ūžia. Matote, kokie šešėliai žeme slenka, rytą, kai saulė pateka, man net pro užuolaidą iš vienos pusės šmėžuoja, o vasaros vakarais – jau iš kitos. Kieme vasarą ramiai nepabūsi, esame apsupti iš visų pusių,“ - padėtį apibūdino E. Bružienė.
Kitoje sodyboje gyvenantys Želviai vėjo malūnų artumą sako jaučiantys savo kūnais.
„Alergija man baisiausia, čia pat dar ir saulės baterijos stovi. Net televizorius nerodo, kai vėjas ne iš šiaurės ar vakarų pučia. Mums sako, kad nesąmones kalbame, juokiasi iš mūsų, bet mums taip yra. Dabar į vokiečio jėgaines įdėjo kažkokius prietaisus, kad Klaipėdoje galėtų viską internetu per televizorių matyti ir jiems nereikėtų čia važinėti. Prieš Kalėdas toks vaikis savaitę darbavosi, kopėčiomis palipęs kažką montavo. Nuo tada televizorius ėmė blogai rodyti. O prie lauko sienos negaliu gulėti, drebina visą,“ - pasakojo I. Želvienė.
Nebesvarbūs
„Kai mes, tos dvi šeimos, išsproginėsime, nieko kaime ir nebeliks. Kaimas liks tuščias. Gali kas apiplėšti, bet jeigu niekas neatvažiuos, niekas ir nesužinos, kad mums kas atsitiko. Vadinasi, niekam mes nesvarbūs, esame pamiršti,“ - su nemenka ironijos doze pasakojo Antanas.
Jo žmona Ieva prisiminė žiemą, kai buvo visai užpustyti. Tada miręs E. Bružienės vyras, tai tik per rajono valdžią išprašė, kad sniegą nuvalytų, reikėjo juk žmogų palaidoti. Taip jau sutapo, kad tuo pat metu vyko ir rinkimai.
„Kol buvo užsnigta, balsų pas mus nevežė, o kai nuvalė – atvažiavo ir liepė balsuoti, girdi, kiekvienas balsas yra svarbus. Bet aš juos išvariau, nebalsavau, jei tik tokiu atveju mus prisiminė,“ - įgėlė I. Želvienė.
Seniūnas: mes neišskirtiniai
„Manau, tokių nykstančių kaimų yra visur. O svarbiausia priežastis – jaunam žmogui sunku rasti darbo. Žemės ūkyje, kai stambūs ūkininkai naudoja labai našią šiuolaikišką techniką, darbo rankų reikia gerokai mažiau. Iš kaimų žmonės važiuoja dirbti į miestus, tačiau mažuose sodžiuose jiems sunku kooperuotis, kad galėtų vykti viena mašina, todėl iš tokių kaimų jaunimas paprasčiausiai visai išvažiuoja. Mūsų seniūnijoje yra ir daugiau nykstančių kaimų – Smeltė, Knėžai, Sausdravai, o yra ir visai išnykusių,“ - pasakojo seniūnas E. Stalmokas.
Seniūnas pastebi, kad kaimą vis mažiau domina žemės ūkis – mažėja auginamų gyvulių skaičius.
„Seniau buvo retenybė, kad kaime gyvenanti šeima nelaikytų gyvulių. Dabar retas jų laiko. Žinoma, yra stambių ūkininkų, turinčių dideles gyvulių bandas, tačiau bendras gyvulių skaičius, bent jau mūsų seniūnijoje, mažėja. Ūkininkai daugiausia augina javus, nereikalaujančius nuolatinio prisirišimo,“ – samprotavo E. Stalmokas.
„Kai kuriuose kaimuose nedaug gyventojų, o mes stengiamės pirmiausia nuvalyti tuos kelius, kur intensyvesnis eismas, į mokyklas vežami vaikai. Sniegingą žiemą valyti laukų kelius dažnai bevaisis darbas, nes vėjas sniegu tuoj vėl juos užneša. Didesnėse gyvenvietėse, kur normalūs privažiavimo keliai, sodybas perka ir vasarnamius įsirengia miestiečiai. Arba jas paveldėję vaikai patys prižiūri, vasaromis atvažiuoja pramogauti. Kai kas nežino, ką daryti su griūvančiais palikimais, pigiai parduoti nenori, brangiai niekas neperka, o patys tvarkytis neįstengia, nes toli gyvena. Valstybė čia niekuo nepadės, tik nuo žmonių priklausys, liks kaimas ar išnyks,“ - sakė seniūnas E. Stalmokas.
