Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Šį jau kiek ir nuvalkiotą posakį paprastai kartoja žmonės, patyrę gyvenime sunkių išbandymų.
Birutė Kairienė
© D.Skirkevičienės nuotr.

Dar tik apie pusmetį ūkininkaujanti 38 metų rokiškėnė Birutė Kairienė kalbėdama su „Ūkininko patarėju“ šios frazės neištarė, tačiau jos gyvenimo istoriją galima apibūdinti būtent šiuo posakiu.

Daugiau nei 20 metų gyvenusi Vilniuje, sukūrusi sėkmingą verslą ir nieko nestokojusi, prieš penkerius metus po vienos nakties ji atsidūrė skurde su pusės milijono litų skola. Nepalūžo. Nenuleido rankų. Savo gyvenimą ėmė kurti iš naujo. Kaime. Sako ūkyje tarp gyvūnų matanti ir savo ateitį. Bet iki nuosavo ūkio teko nueiti nelengvą kelią. O ir dabar jis reikalauja kasdienės ištvermės.

Veržėsi į sostinę

Daugiau nei prieš 20 metų, kai Birutės Kairienės tėvai ruošėsi ūkininkauti ir siūlė dukrai rinktis tokį pat gyvenimo kelią, ši pasipriešino. Labai norėjo mokytis sostinėje. Iš gimtojo Aukštakalnių kaimo Vilniun išvyko sulaukusi 14-os. Čia pradėjo mokytis drabužių konstruktorės-modeliuotojos specialybės, o kad turėtų iš ko pragyventi, susirado prižiūrėti seną ligotą moterį. Ją slaugė 14 metų. Mirdama globojamoji Birutei paliko savo butą Vilniuje.

Įgijusi profesiją ir turėdama pagrindą po kojomis Birutė puikiai įsikūrė didmiestyje. Kaip pati sako, dirbo dažniausiai vadovaujamo pobūdžio darbus. Sukūrė savo įmonę ir Senamiestyje atidarė saloną. Jame vasarą prekiaudavo lietuviško lino drabužiais, o žiemą – lietuvių siūtais kailiniais. Pati su komanda klientams sukurdavo kailinių modelių ir juos pasiūdavo.

Visą turtą prarado per kelias akimirkas

Kai atrodė, kad gyvenimas puikus, o prieš akis – kilimas aukštyn, likimas skaudžiai nutrenkė žemėn. Viską, ką kūrė du dešimtmečius, B. Kairienė prarado per kelias akimirkas. Vieną naktį į verslininkės saloną įsilaužę vagys iš jo išnešė viską, kas ten buvo vertinga. Pusės milijono litų vertės prekės, deja, buvo neapdraustos. O po pusmečio pagauti žaibišką vagystę įvykdę plėšikai pasirodė esą nė siūlo galo neturintys narkomanai.

„Dar iki šiol ausyse tebegirdžiu telefono skambutį, kuriuo man buvo parnešta apie vagystę. Savaitę vienoje vietoje sėdėjau kaip stabo ištikta. Buvo labai sunku“, - neslepia Birutė.

Tačiau ilgiau sėdėti ir verkti to, kas prarasta, negalėjo, teko stotis ant kojų – reikėjo atsiskaityti su tiekėjais, o patalpų nuoma Senamiestyje kainavo 10 tūkst. litų per mėnesį. Atleidusi savo darbuotojus dar metus B. Kairienė dirbo viena. Bet, lyg vienos nelaimės būtų maža, prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, skaudžiai kirtusi ir Lietuvai. Supratusi, kad dabar jau tikrai neišsikapstys, Birutė labai greitai apsisprendė: „Pasakiau vyrui – važiuojam į kaimą, ten vis tiek kaip nors išgyvensime.“

Ieškojo pigiausios sodybos Lietuvoje

Pardavę Birutės butą ir jos vyro turėtą sklypą Vilniuje Kairiai atidavė ketvirtį milijono litų skolų, bet dar tiek pat jų liko. Liko skolingi ir bankui. 22 metus savarankiškai pragyvenusi Vilniuje ir 14 metų santuokoje, Birutė su šeima sugrįžo pas tėvus į Rokiškio rajoną.

Gimtinėje prisiglaudė laikinai, kol susiras savo būstą. O ieškojo internetu pačios pigiausios, kokia įmanoma, sodybos. Ir rado tokią už kelių kilometrų nuo gimtųjų Aukštakalnių – Kuosių kaime. Sodyba su 3 ha žemės Kairiams kainavo tik 14 tūkst. litų. „Paskutinius pinigus sukrapštėme. Sodyba buvo baisi, bet neturėjome ką daryti – pirkome. Name stovėjo tarybinių laikų baldų, juos pastūmus nuo sienos buvo galima tiesiai išeiti į lauką. Brolis, užlipęs į palėpę, nukrito žemyn su lubomis“, - pasakoja Birutė.

Pradėję kurtis žiemą, sodyboje apsigyveno vos spėjus išaušti pavasariui. Nesuremontuotoje klėtelėje ant grindų pakloti čiužiniai atstojo lovas. „Kojos rankos miegant šąla, bet kad tik būtume savarankiški“, - gyvenimo kaime pradžią prisimena Birutė.

Rinko akmenis ir melžė karves

B. Kairienės vyras, pagal profesiją zootechnikas, o gimęs ir užaugęs Vilniuje, pasak moters, nemėgsta žemės ūkio darbų ir kaime nerandąs darbo. 

„O aš jam sakau: nubėgai pas ūkininką – akmenis parinkai, aplinkui pinigai ropinėja – sraigės.“ Birutė taip ir darė – „rinko“ aplinkui „ropinėjančius“ pinigus. Tik įkėlusi koją kaiman, nuėjo pas artimiausią ūkininkę ir paprašė bet kokio darbo, melžė jos karves, laukuose rinko akmenis. Paskui, kaip vienos firmos atstovė, supirkinėjo iš gyventojų laukuose surinktas vynuogines sraiges.

„Kai reikia išgyventi, visokių darbų imiesi. Viską viena pasidarydavau, bet vienai labai sunku“, - prisipažįsta jauna moteris. Į darbo biržą ji nesikreipė pašalpos. Buvo gėda. 

„Absurdas pašalpos prašyti. Be rankų, be kojų esi, ir tai liežuviu gali užsidirbti pinigų. Per visą gyvenimą tik du kartus biuletenį esu gavusi“, - sako Birutė.

Kurį laiką ji važinėjo dirbti ir į Rokiškį, ten viename prekybos centre dirbo vadove. Tačiau greitai įsitikino, kad jos atlyginimo pragyventi trijų asmenų šeimai ir grąžinti bankui paskolą su palūkanomis nepakanka, o delspinigiai tik auga. Įsigytoji sodyba irgi areštuota banko. Vėl teko apsispręsti, ką daryti toliau.

„Kadangi sūnus tuo metu buvo paauglys, su juo namie liko vyras. O aš išvykau į Vokietiją senukų prižiūrėti, internete susiradusi skelbimą. Per tris dienas susikroviau daiktus“, - savo neįtikėtiną gyvenimo istoriją pasakoja B. Kairienė.

Vokietijoje prižiūrėjo senukus

Vokietijoje Birutė slaugė iš karto du senukus. Kartą per savaitę dar lygindavo drabužius. Ten gyvendama ėmėsi ir jai naujos veiklos – pradėjo tapyti paveikslus. Dėkingi šeimininkai Vokietijoje surengė Birutės kūrinių parodą.

Per dvejus metus Vokietijoje Birutė uždirbo ir grąžino 200 tūkst. Lt skolų, o tada nusprendė, kad laikas grįžti namo.

„Pasakiau vyrui: dabar tau laikas perimti estafetę. Jis įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju, o aš užveisiau ūkį. Aišku, būtų lengviausia pabėgti į užsienį. Ten visai kitokius pinigus moka.“ Tačiau Birutė bėgti iš gimtinės ir nuo atsakomybės nepanoro.

Praradus daugiau nei pusę milijono, 50 tūkst. Lt likusios skolos B. Kairienei atrodo tik juokas.
„Svarbiausia, kad skola nebeauga, o moki ir ji mažėja“, - džiaugiasi moteris.

Dar Vokietijoje Birutė ėmė sukti galvą, kuo užsiimti, kad galėtų gyventi ir išgyventi Lietuvoje, savo kaimo sodyboje. Ji užsiregistravo naminių paukščių augintojų internetiniame forume. Padavė skelbimą, kad nori pirkti dedeklių vištų. Vištas pradėjo pirkti prieš pusantrų metų, tačiau ne paprastas, o dekoratyvines. 

„Prisižiūrėjau jų internete, „užvedė“ – įsigijau vieną, kitą, nesusilaikiau“, - pasakoja Birutė.
Internetu nupirktas vištas augino vyras. Pasak Birutės, dekoratyvinės vištos pačios save išlaikė – vyras parduodavo jų kiaušinius veisti.

Tačiau pirmieji Kairių sodyboje atsiradę paukščiai buvo ne pirktiniai – penkias vištas ir gaidį naujakuriams padovanojo geraširdė ūkininkė, pas kurią Birutė pirmiausia susirado darbo. B. Kairienei grįžus iš Vokietijos paukščių sodyboje vis daugėjo. Be įvairių dekoratyvinių veislių vištų, atsirado ir amerikinių kalakutų, muskusinių ir bėgikių ančių.

Įkūrė ūkį

Pernai gegužę grįžusi iš Vokietijos, B. Kairienė rugsėjį įregistravo paukščių ir galvijų ūkį. Dabar jos galvijų bandoje – aštuoni raguočiai, iš jų keturios melžiamos karvės. Ūkininkė jas melžia rankomis. Per 200 paukščių pulke – žąsys, kalakutai, bėgikės ir muskusinės antys, vištos.

60-ies žąsų pulkas po Kalėdų sumažėjo daugiau nei per pusę. Ūkininkė džiaugiasi gavusi vienos įmonės vadovų užsakymą prieš Kalėdas pirkti 33 žąsis savo darbuotojų šventiniam stalui. Sako, už žąsis gauti 3,5 tūkst. litų bus labai nemenka ir juntama paspirtis. Tačiau tikrojo pelno iš žąsų gauta ne tiek ir daug. Nepigiai kainavo įrengti lauko aptvarą. Už 200 žąsų kiaušinių teko pakloti tūkstantį litų. Iš jų išsirito 96 žąsiukai. Už jų perinimą inkubatoriuje taip pat teko sumokėti. Be to, vasarą vidury dienos per kartą net 30 žąsų išpjovė lapė. „Tada klėtyje tapiau. Išgirdusi žąsis garsiai gagenant išbėgau, žiūriu lapė laksto po aptvarą.“

Taigi pernykštės investicijos į žąsis, ko gero, dar neatsipirko, o šiemet B. Kairienė norėtų laikyti mažiausiai 200 žąsų. Sako, šių paukščių išlaikymas gana pigus. Tik pirmąją jų gyvenimo savaitę ūkininkė žąsiukus lesino kombinuotaisiais pašarais, o paskui juos paleido ant žolės.

„Žąsiena – sveikas maistas. Tačiau kasdieniam stalui mažai kas jas perka“, - patyrė ūkininkė. B. Kairienė buvo įsigijusi ir 80 broilerių. Pati juos tik nupešė, o nukirsti prašė kaimynų. Šiemet auginti broilerių nebesiruošia: „Jie sukurti vietoje tupėti ir tik lesti. Iš pradžių laikiau narveliuose. Bet man pagailo tų paukščių, paleidau į laisvę. Po savaitės jų „figūros“ išgražėjo, o svoris nukrito. Pardavinėjau po 1-3 kg sveriančius broilerius, nors paprastai jie turi sverti po 4 kg ir daugiau. Bet aš džiaugiausi, kad nors prieš mirtį jie gavo laisvės...“

Vien paukščius laikyti Birutei pasirodė „judesio per mažai“. Todėl rugsėjį įsigijo pirmąją karvę vardu Čiužė. O paskui dar vieną ir dar. Vėliau atsirado ir veršelių. Pašarais pasirūpinti pradedančiajai ūkininkei nebuvo sudėtinga, pati jų neruošė – iš kitų ūkininkų nusipirko šieno ritinių, morkų, kviečių, rugių, avižų, miežių. Iš jų pati ruošia mišinius ir duoda tiek karvėms, tiek paukščiams.

Išvežė greitąja

Ūkyje primelžtą pieną Birutė perdirba pati – daro sviestą, jogurtą, varškę su česnakais, grietinę. Kepa duoną, pasidaro makaronų, užsiaugina daržovių. 

„Maisto man pirkti nereikia, nebent kartą per mėnesį – vaisių, kavos, cukraus. Išgyventi ir pragyventi kaime tikrai galima. Tik, aišku, reikia dirbti. Iš tikrųjų yra sunku – ir mėšlą išmėžti, ir visa kita, - prisipažįsta buvusi miestietė. - Apie koncertus ar kitas pramogas negalvoju. Praktiškai niekur neišeinu, nebent trumpam, jeigu kur nors vyksta mano paveikslų paroda.“

Ūkyje nemažai sukūrenama malkų. Jomis B. Kairienė taip pat apsirūpina savarankiškai: ,,Nuvažiuoji prie miško, užsikuri pjūklą, krituolių prisipjauni pakelėse. Ar pati juos ir sukapoju? O jėzau! Taip. Taigi kaukšt ir yra.“

Blogiausia, anot Birutės, kad jau kelinti metai ją kamuoja nemiga, prasidėjusi nuo vagystės. Vokietijoje prižiūrėdama senukus irgi nuolat gyveno budėjimo režimu. Dabar B. Kairienė gali išbūti nemiegojusi parą ir pusantros, ar per dvi paras pamiegoti vos dvi valandas. Kai neužmiega, tapo, skaito, rašo.

Kelerius metus trunkantis nuolatinis sunkus darbas, patirta nervinė įtampa ir dar nemiga negalėjo neturėti pasekmių. 

„Vasarą buvo blogai, surietė ragan, išvežė greitąja. Nė nežinojau, kiek blogybių gali būti organizme. Ligoninėje lašelinėmis „atpumpavo“. Dabar kibirais vaisių, daržovių, riešutų valgiau“, - nenusimena stiprios dvasios moteris.

Iš aukštakulnių - į guminius

„Mieste gyvendamas niekada nepagalvotum, kad rytais reikės keltis karvių melžti, mėšlą išmėžti. Iš prabangos – toks lūžis. Bet nebijau to darbo. Nėra taip sunku. Sunkiausia, kai atstumia, nesupranta tavęs artimi žmonės...“ - susimąsčiusi sako Birutė.

Vilniečiai draugai dėl Birutės gyvenimo pokyčių „apakę“ iš nuostabos – moteris, po Senamiestį vaikštinėjusi kaukšėdama aukštakulniais, dabar vaikšto apie tvartą su botais ir kibiru rankose. Buvo atvažiavę jos aplankyti. „Tačiau bendraujame jau rečiau“, - pripažįsta. Kardinaliai pasikeitęs jos gyvenimo būdas ir atstumas skiria, o ne jungia.

Prie patogumų įpratusiam žmogui bene sunkiausia įsivaizduoti, kaip šiais laikais galima gyventi be vandentiekio. Birutės sodyboje vandentiekis kol kas neįrengtas. Šeima maudosi senovinėje dūminėje pirtelėje. O skalbia moteris rankomis.

Pasak Birutės, kaime – labai draugiški žmonės. „Vienais metais jau sutemus prožektoriumi pasišviesdama bulves kasu, subėgo kaimynai, sunešė maišus bulvių“, - tarsi istoriją iš kino filmo pasakoja B. Kairienė.

Naujieji kaimynai, kuriems Birutė yra padėjusi, jai pagelbėjo ir rekonstruojant namą. Prieš dedant naujas grindis aslą reikėjo iškasti, atėjo kaimynai su vaikais ir kartu kasė. Sudėtingesniems darbams teko samdytis darbininkų. Dar labai daug darbo reikia įdėti remontuojant namą. Tačiau viduje, nors nebaigta, jauku ir gražu, labai kuklu, bet skoninga.

Norėtų gyventi miške

Paklausta, kaip ir kur įsivaizduoja savo tolesnę ateitį, kai išmokės jau tirpstančias skolas, sūnus pabaigs Kamajų gimnaziją, B. Kairienė atsako ramiai, nedvejodama: „Čia. Su gyvūnais. Gyvenimo ūkyje nekeisčiau į kitą.“

Pradedanti ūkininkė tvirtina atsipalaiduojanti melždama karves, naktimis tapydama. Jai labai patinka ir daržus ravėti, bulves kasti. „Tiek minčių tuomet perbėga, taip gera.“ O tas „perbėgančias“ mintis užrašo į dienoraštį.

Vilniuje Birutė vesdavusi gimtadienių šventes, vestuves, įmonių vakarėlius, jiems scenarijus rašydavusi. Dabar vietoj to į rankas ima teptuką. Tapybos moko ir pas ją sodyboje susirenkančius kaimo vaikus „nuo trejų iki 18 metų“. Su vaikais Birutė kartu gamina valgį: kepa varškėčius ir picas, verda spurgas, spaudžia obuolių sultis. O paskui visi įsitaiso ant pievelės ir iškylauja – valgo, šoka, dainuoja, žaidžia žaidimus.

Ūkininkė turi ir su ūkiu nesusijusią svajonę – ateityje sukurti lininių drabužių kolekciją. Taip pat norėtų turėti daugiau savo erdvės – gyventi nuošaliau nuo kaimo, miške.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vokietiją pasiekė per 28 mln. fipronilu užterštų kiaušinių (14)

Į Vokietijos prekybos centrus pateko gerokai daugiau insekticidu fipronilu užterštų vištų...

Pieno supirkimo kainos po ilgos pertraukos šoktelėjo (24)

Lietuvoje pieno supirkimo kainos po penkis mėnesius trukusio smukimo liepą šoktelėjo į viršų.

Per savaitę afrikinis kiaulių maras nustatytas dešimtims šernų (33)

Rugpjūčio 4-11 dienomis afrikinis kiaulių maras (AKM) nustatytas 6 sumedžiotiems šernams ir 43...

Senoje kolūkio kontoroje – naujas jaunojo ūkininko gyvenimas (147)

Nebent tik sovietinės „egzotikos“ šiandien pasiilgę sodiečiai galėtų pavydėti jaunajam...

Ūkininkas baigia karjerą: vienintelė bėda – nėra kam perduoti ūkio (252)

Pelutavos žemėse ūkininkaujantis kelmiškis Zigmas Ričkus save vadina laimingu žmogumi.

Top naujienos

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (34)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (77)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (142)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Į Vilnių sugrįžta skrydžiai (1)

Vilniaus oro uoste ketvirtadienį po rekonstrukcijos atidarytas kilimo ir tūpimo takas. Pirmasis...

D. Adomaitis į Rygą išsivežė 14 kandidatų – su vienu atsisveikinta (20)

Iki 2017 metų Europos krepšinio čempionato likus 14-ai dienų Lietuvos rinktinės treneris...

Vilniuje susituokė menininkė J. Vaitkutė: mūsų susitikimas tapo lemtingu (10)

Ketvirtadienio popietę Vilniaus santuokų rūmuose už savo mylimojo, komunikacijos specialisto...

R. Karbauskis tapo seneliu (74)

Ramūno Karbauskio šeimą aplankė džiugi žinia – jo sūnus Justinas Karbauskis su žmona...

Akibrokštas: valstybinė įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį (162)

Palangos girininkijoje dirba ne vien tik miškininkai. Kaip išsiaiškino DELFI, jų ten mažuma....

Automobilių gamyboje – nauja aukso kasykla (10)

Autonomiški automobiliai gali drastiškai sumažinti aukų keliuose skaičių, apkarpyti suvartojamų...

Kanadietė pamestą sužadėtuvių žiedą po 13 metų rado netikėtoje vietoje (9)

Prieš daugiau nei dešimt metų šeimai priklausančiame ūkyje kanadietė Mary Grams pametė savo...