Miškinių kaime, netoliese Svėdasų miestelio, nūnai šviesios atminties Liudvikos ir Jono Petronių sodyba tebėra pilna gyvasties, nors trys dukros ir vienintelis sūnus išsiskirstę po Utenos, Panevėžio ir Vilniaus miestus. Trys „tiksliukai“ – Algimanta ekonomistė, statybos inžinierius Alvydas, chemikė Gema. O vienintelė menų pasaulio Irena gimtinėje keleri metai sėja linus ir pina vainikus iš jų. Šie gi, šiugždėdami sėklų galvutėmis, tarsi šnabžda jųjų ketverto santarvės tyliąją paslaptį.
Kartų testamentas
Utenos kultūros centro režisierė, skaitovė, renginių vedėja Irena Leikauskienė papasakoja, kad jų giminėje tokia tradicija, jog tėvų namai perleidžiami sūnui. Taip - iš savojo tėvo, Petronių ketverto senelio, juos paveldėjo jų tėvas Jonas Petronis, o iš šio – sūnus Alvydas. Bet su nerašytine nuoroda, kad po gimtąja pastoge sutilptų visi, po kokius kraštus bebūtų išsisklaidę. Ir čia pat moteris atveria jausmus:
- Mes, trys seserys, už brolio pečių esame kaip už mūro. Ar būtume mes, moterytės, išbridusios visus žemės paveldėjimo kelius, jis viską sutvarkė. Jis suremontavo gimtąją trobą, kiekvienai įrengdamas po atskirą kambarį, ir mes suvažiavusios turime savo erdvę. Jis perka techniką aplinkai tvarkyti: mes sodiname gėlynus, auginame daržoves, uogynus, kad savos gėrybės būtų ant didžiojo mūsų stalo Miškiniuose. Jau keliolika metų, kaip anapusybėn iškeliavusi mama. O nebuvo metų, kad mes visi nesusėstume už gimtinės stalo Kūčių vakarą. Prie jo dūzgia keturi anūkai ir jau vienas proanūkis. Tik kiemo aviliai tylūs, neužtektų laiko darbštuolėlėms prižiūrėti, bet jie saugo mamos, ilgametės kolūkio bitininkės, prisiminimą, - džiaugėsi santarvės dvasia jaunylė Irena.
„Linelį raunu aš viena“
Anais laikais Petronių gimtinėje buvo stiprus „Lenino keliu“ kolūkis, kuriame buvo auginami ir linai, kolūkiečiams paskirstytuose plotuose tekdavo juos nurauti, surišti. Ne pats lengviausias darbas neužgožė gražių prisiminimų, kai visi Petroniukai talkindavo mamai linų normas įveikti.
- Pasėjau iš pradžių kelias saujas, - prisiminė pradžią Irena, - nes nėra gražiau, kai linai žydi. Galvojau, puokštelėms bus. Mes, kultūros darbuotojai, visada gyvename fantazijos lauke, visada pagalbinių priemonių susigalvojame, kitąsyk iš nieko, taip gimė vainikų idėja. Per kelerius metus perpratau paruošimo būdą: laiku nurauti, neperdžiovinti, kad ir lankstūs būtų, ir atsivėrusios galvutės sėmenų neišbarstytų. Iš pradžių kolegei, „Vieversos“ tautinių šokio kolektyvo vadovei Robertai Macelienei pasiūliau šokėjėles papuošti: tiko ir patiko. Tada sugalvojau šokiu parodyti visą lino kelią, todėl supratau, kad tos mano ežios Miškiniuose jau bus maža. Pabandžiau į Kaziuko mugę nukeliauti – patiko lankytojams, pirko. Ir adventui lino vainikas su keturiomis lietuviško vaško žvakėmis – tikra tautiška puošmena. Mane linas iš tiesų užbūrė. Iš skiautelių kuriu mažytes lėlytes Kazytes ir raginu tėvelius sekti pasakas vaikučiams. Prisiuvu maišelių dovanoms. Ir per renginius mėgstu puoštis lino drabužiais.
Apie savąjį pomėgį Irena išsidavė, pakviesta į popietę Leliūnų kultūros centre. Čia jos pirmoji darbovietė – likę daug sentimentų. Vaikai buvo pasiruošę: prisirinkę patarlių, posakių apie liną. Ir vainikas per jų galveles keliavo, ir paseilintas pirštelis, bakstelėtas į dubenėlį su sėmenimis, jų skonį išragavo.
Ir gali tik su džiugesiu atsidusti: koks prasmingas tas lino kelias, kuris it rankšluosčiu riša prie gimtinės. Kur jų žydintis plotas atkartoja dangaus skiautę, o vainikas, lyg tautiškoji aureolė, tvieskianti lietuviškojo aukso geltoniu, regis, sergėja nuo įkyrių minčių spiečiaus dūzgiančiame įtampos kupiname kasdienybės avilyje.
