Šį epizodą galima interpretuoti ir pasaulio kontekste. Nuo metų pradžios tarptautinė žiniasklaida beveik reguliariai informuoja apie maisto produktų kainų kilimą visame pasaulyje.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (Food and Agriculture Organization, FAO) kovo pradžioje informavo, kad maisto kainos sausį augo aštuntą mėnesį iš eilės. Pasaulio banko skaičiuojamas maisto produktų kainų indeksas siekė 236, tai yra 5 didesnis nei sausį (kai pirmą kartą buvo nustatytas 1990-aisiais, šis indeksas siekė 90). Nuo 2008-ųjų rekordinių aukštumų jį dabar skiria tik 3 procentai. Per tuometį kainų pakilimą daugiau nei dešimtyje pasaulio šalių kilo riaušės, o išsivysčiusios valstybės buvo uždraudusios kai kurių žemės ūkio produktų eksportą.
Produktai brangsta visur ir nenumaldomai
Panašiai ir Lietuvoje. Palyginti su sausiu, vasarį vartojimo prekių ir paslaugų kainos mūsų šalyje padidėjo 0,1 proc., sausį augimas buvo didesnis – 0,4 procento. Pasak Statistikos departamento, didžiausią įtaką maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainų pokyčiui turėjo 8 proc. pabrangusios daržovės ir bulvės, 1,3 proc. – duona ir grūdų produktai, 3,9 proc. – vaisiai ir uogos, 4,5 proc. – sviestas, aliejus ir riebalai, 0,9 proc. – pienas ir jo produktai, sūris, kiaušiniai, 1,5 proc. – žuvys ir jų produktai. Užtat 0,4 proc. pigo mėsa ir jos produktai.
Dabartinį kainų kilimo ciklą „pradėjo“ vasaros potvynis Pakistane, sausros Kanadoje bei Australijoje ir miškų gaisrai Rusijoje. Tą kilimą skatina ir strateginiai procesai – kai kuriose besivystančiose šalyse kylantys atlyginimai didina mėsos ir pieno produktų paklausą, o auganti biodegalų paklausa, atvirkščiai, maisto atsargas mažina. Į žaliavų rinką grįžo akcijų rinkos spekuliantai.
FAO prekybos ir rinkų direktorius Davidas Hollemas savo ataskaitoje paminėjo, kad nepastovumą ir neaiškumą maisto prekių rinkoje padidino ir netikėtas naftos brangimas. Pasak FAO prognozių, artimiausiais mėnesiais kainos ir toliau kils. Beje, anot Pasaulio banko, maisto kainos planetoje nuo praėjusių metų birželio žemiau skurdo ribos pastūmėjo dar 44 mln. žmonių. Tegalima pridurti, kad šiuo metu apie milijardą planetos gyventojų valgo tik kartą per dieną.
Statistika, nieko nesakanti apie žemės rinką
Kai kada tikrąją reikalų padėtį padeda suprasti statistika. 2011 m. sausio 1-osios duomenimis, Lietuvoje yra 3,95 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, iš jų 3,13 mln. ha – privati, o 822 tūkst. ha valdo valstybė (Nacionalinės žemės tarnybos informacija). Ūkininkai valdo 86,6 proc., žemės ūkio bendrovės ir įmonės – 13,4 proc. dirbamosios žemės.
2010 m. Statistikos departamento žemės ūkio surašymo duomenimis, lietuviškas ūkis vidutiniškai valdo 13,8 ha žemdirbystei tinkamos žemės, o 2003-iaisiais šis rodiklis siekė 9,3 hektaro. 2007 m. „Eurostat“ duomenimis, stambiausi vidutiniai ūkiai tarp Europos Sąjungos (ES) šalių yra Čekijoje (91,4 ha), Jungtinėje Karalystėje (64,8 ha) ir Danijoje (60,02 ha), mažiausi – Maltoje (1,0 ha), Rumunijoje (3,6 ha) ir Kipre (3,7 ha).
Stambūs ūkiai Danijoje sudarė 19 proc. visų ūkių ir valdė 61 proc. visos dirbamosios žemės, Liuksemburge šie rodikliai siekė 18 ir 47 proc., Prancūzijoje – 17 ir 55 procentų.
Lietuvoje vyrauja 50–100 ha ūkiai. Tačiau netrūksta ir mažų ūkių. Iki 5 ha žemės valdantys ūkiai sudaro daugiau nei pusę (59 proc.) visų ūkių ir valdo apie 11 proc. dirbamosios žemės. Pernykštis surašymas taip pat parodė, kad Lietuvoje yra 166 tūkst. smulkių ūkių (mažiau nei 1 ha), jų pajamos iš žemės ūkio veiklos per metus nesiekia 5 tūkst. litų. Smulkių ūkių skaičius 2010 m. buvo 10 proc. mažesnis negu 2003-iaisiais, o jų naudojamos žemės plotai mažesni 18 procentų. Surašymo metu fiksuota, kad smulkūs ūkiai turi 15,1 tūkst. ha nenaudojamos žemės.
Lietuvoje ūkiai linkę stambėti. Daugiau kaip 100 ha ūkiai valdo beveik pusę visos dirbamosios žemės, 2003 m. tokių ūkių buvo dvigubai mažiau. Beje, didesnių nei 500 ha ūkių Lietuvoje yra 400, jie valdo 489,3 tūkst. hektarų. Tikriausiai gerai, kad šalyje išsikristalizuoja stambūs konkurencingi prekiniai ūkiai, bet sunku pasakyti, ar žemės konsolidacijos tempas pakankamas. Taip pat neaišku, ar čia pateiktas 15,1 tūkst. ha nedirbamosios žemės rodiklis atspindi tikrąją padėtį.
Kol kas savaiminiai žemės rinkos procesai
Korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis sako, kad Lietuvoje tai, ar dirbti žemę, ar jos nedirbti, lemia pragmatiški argumentai. Našios žemės rajonuose (Vidurio Lietuvoje nuo Suvalkijos iki Biržų) infrastruktūra pažengusi toli ir žemės rinka susiformavusi, o ten, kur žemė nenaši (ypač Pietryčių Lietuvoje), – štilis.
Nenašią žemę galima apželdinti miškais. Bet iš sovietmečio Lietuva paveldėjo melioracijos sistemas. Tas po žeme esantis paveldas neleidžia apleistose nederlingose pievose sodinti medžių, nes gilyn besiskverbiančios šaknys pažeis sistemas, kurios yra valstybės turtas.
Kadaise, pasitelkus ir melioraciją, žemė iš miškų atimta, bet dabar ją vėl paversti mišku galima anaiptol ne visur, nors už miško želdinimą galima gauti ES fondų paramą. Viena melioracijos sistema apima iki 200 ha, o vidutinis šalies ūkis yra 15 ha dydžio, taigi sistemą „dengia“ nemažas būrys savininkų.
Vienų žemės derlingumo koeficientas siekia, tarkim, 40 balų ir ji tinkama grūdinėms kultūroms auginti, kitų – vos 22, bet savininkas miško želdinti negali, nes galbūt jo žemėje yra svarbus melioracijos elementas, kurį pažeidus būtų sunaikinta visa sistema. Štai tokia savotiška loterija – jei savininko žemėje svarbių „mazgų“ nėra, jis gali gauti leidimą veisti mišką.
Skurdesnė žemė tinka ir gyvulininkystei. Pasak K. Kristinaičio, ja daugelis savininkų neužsiima, nes tokiu atveju reikia pačiam gyventi savo ūkyje. Paradoksas, bet tas, kas norėtų imtis gyvulininkystės, negali įpirkti nederlingos žemės.
Derlingos žemės kaina Vidurio Lietuvoje svyruoja tarp 8 ir 10 tūkst. litų už hektarą. Bet ir už gyvulininkystei tetinkančios žemės hektarą, tarkim, aplink Vilnių ar Širvintas, iš potencialaus pirkėjo gali paprašyti 7, 10 ar net 15 tūkst. litų. „Matininkai“ dalyvavo nesėkme pasibaigusiame projekte, kai ūkininkas norėjo Širvintų rajone pirkti 600–800 ha žemės, pastatyti šiuolaikinę fermą ir auginti jaučius, bet atsisakė šio ketinimo, nes pirkti žemę, kurios 1 ha kaina –10 tūkst. litų (pigiausias siūlymas), neapsimokėjo. Tarkim, investavus 3 tūkst. litų į hektarą, šiaip ne taip galima tikėtis susigrąžinti investicijas per 10 metų.
Klampios žemės rinkos išjudinimo pastangos
Pasak žemės ūkio viceministro Edvardo Raugalo, mūsų šalyje žemė labai fragmentuota, net ir parduodami dideli plotai nesudaro vientiso masyvo, jie išsimėtę keliose vietose.
Viena bendrovė neseniai bandė parduoti 490 ha už beveik 3,5 mln. litų. Lyg ir geras pasiūlymas, tačiau pirkėjo neatsirado, nes, pasirodo, tie beveik 500 ha pasiskirstę keturiose savivaldybėse ir 62 sklypuose. Jei 490 ha sudarytų vientisą masyvą, ko gero, už jį būtų galima gauti ir 5 mln. litų. Moralas toks, kad ir žemę reikia paruošti norint parduoti, priešingu atveju Lietuvai tai nenaudinga. Nesvarbu, kas pirktų, – vietiniai ar užsieniečiai.
Žemės konsolidavimo darbai pradėti tik dabar, šiuo metu visoje Lietuvoje parengta 14 projektų (reikia priminti, kad iš viso žemės ūkio paskirties žemės yra beveik 4 mln. ha). Be abejo, privačios žemės savininkui svetimos valios neprimesi, bet, pasak viceministro, jie bus viliojami galimybe matavimus, tikslinimus ir žemės registravimą atlikti už dyką. Tam iš ES fondų skirti 56 mln. litų.
Įsteigtas Valstybinis žemės fondas, turėsiantis priglausti valstybės išperkamas žemes iš tų savininkų, kurie ūkininkauti nepageidauja. Kol kas fondas gyvuoja nominaliai, mat įstatymas dėl įsteigimo priimtas 2010-ųjų liepą, realiai jis pradėtas kurti rudenį ir dar neturi finansavimo.
Be to, ministerija mėgina įstatymais skatinti dirbti žemę. Tarkim, gali skirti baudą nuosavą žemę vengiančiam dirbti piliečiui. Tik bėda ta, kad kol kas baudos neatperka jų administravimo išlaidų. Žemės ūkio ministerija rengia tvarką, pagal kurią žemės mokesčio dydis bus nustatomas atsižvelgiant į vidaus rinkos vertę. Mokestis didės, jei žemė bus apleista. Šis įstatymas tebederinamas, tikimasi, kad iki metų pabaigos bus priimtas, o galutinai pradės veikti per trejus metus.
Viceministras sako tikįs, kad trejų metų gal neprireiks, nauja tvarka išjudins žemės rinką, pasklidus žiniai apie naują mokesčio metodiką. Kol kas prieš metus pradėtai rengti naujai tvarkai reikia baigti dorotis su valstybės aparatu. Derinimai tarp ministerijų, Vyriausybėje ir su Seimu tebevyksta. Nelabai paslankus tas aparatas.
Lauksime globalizacijos?
Esama šūkio, kad žemėtvarka privalo tarnauti žemėnaudai. Tai reiškia, kad žemėtvarkininkai turi padėti nustatyti, koks konkretus hektaras ar hektarai kokiai veiklai tinka.
Žemės ūkio viceministras parodė Ukmergės rajono Veprių seniūnijai skirtą projektą, kuriame ne tik nurodytos nuosavybės ribos, bet ir specialiais ženklais pažymėta, kokie plotai kokiai ES remiamai veiklai tinka, nurodomos net konkrečios paramos sumos. Tarkim, mažos ekonominės vertės medynų auginimas. Arba bioenergijos gamybai skirtų medžių auginimas. Ir taip toliau. Bet tai pirmas toks projektas Lietuvoje. Norint parengti juos visai šaliai, reikia 50 mln. litų, kurių kol kas nėra. Pasak E. Raugalo, teks ieškoti.
Kai kurie Lietuvos regionai specializuojasi – derlingiausia žeme išsiskiriančioje Vidurio Lietuvoje plėtojama augalininkystė, Žemaitijoje yra gana daug gyvulininkystės ūkių.
Didžiausia bėda su Dzūkijos žemėmis. E. Raugalas mano, kad gali būti, jog dzūkams labiau apsimoka užsiimti grybais ir uogomis, o ne žemės ūkiu. Norinčiųjų ūkininkauti nenašioje žemėje yra ir jų daugėja, bet realiai procesas pajudės tik tada, kai pasikeis žemės savininkų mąstymas ir nenašios žemės kaina ims leistis iki realios.
Kai kalbama apie šilumos kainų mažinimą, populiari biokuro tema. Aplink Vilnių žemė daugiausia nedirbama, dalį jos galima naudoti šiaip jau „nereikliems“ karklams auginti, tikėkimės, būsimam biokuro katilui. Bet žemės ūkio viceministras kaip nelabai palankią aplinkybę nurodo tai, kad nemažai bent Vilniaus rajone žemės turėtojų vertina ją kaip investiciją ir apie jokią žemės ūkio veiklą negalvoja.
Korporacijos „Matininkai“ prezidentas abejoja, ar racionaliai pasielgta, dar trejiems metams (iki šiol terminas baigėsi gegužės 1-ąją) atidėjus leidimą užsieniečiams pirkti žemę. Tai reiškia, kad savininkų lūkesčiai parduoti nenašią žemę nusikelia dar kokiems penkeriems metams, kol iki galo bus įsitikinta, kad būriai užsienio piliečių nesiverš įsigyti pievų už kokius 5 tūkst. eurų. Taip pat kad Vilnius nesiplės iki Širvintų ar Molėtų, Kaunas – iki Kaišiadorių ir pakeliui nepradės dygti priemiestinės gyvenvietės. Panašu, kad šį politikų sprendimą koregavo savivaldybių rinkimai.
Taigi turime paradoksą – nenašių ir dažnai nedirbamųjų žemių kainos didelės, visi laukia, niekas nevyksta. Pasirodo, per 20 metų iš esmės užsiimta žemės grąžinimu ir jos privatizavimu, o į intensyvinimą nukreipta reforma imama judinti tik dabar. Lietuviškos realijos klostosi savo ritmu, ignoruodamos pasaulio tendencijas. Kol kas. Gali būti, kad globalizacija iki mūsų dar neatėjo. Bet tai nereiškia, kad neateis.
Išnašos
Dabartinį kainų kilimo ciklą „pradėjo“ vasaros potvynis Pakistane, sausros Kanadoje bei Australijoje ir miškų gaisrai Rusijoje. Tą kilimą skatina ir strateginiai procesai – kai kuriose besivystančiose šalyse kylantys atlyginimai didina mėsos ir pieno produktų paklausą, o auganti biodegalų paklausa, atvirkščiai, maisto atsargas mažina.
Našios žemės rajonuose (Vidurio Lietuvoje nuo Suvalkijos iki Biržų) infrastruktūra pažengusi toli ir žemės rinka susiformavusi, o ten, kur žemė nenaši (ypač Pietryčių Lietuvoje), – štilis.
Viena bendrovė neseniai bandė parduoti 490 ha už beveik 3,5 mln. litų. Lyg ir geras pasiūlymas, tačiau pirkėjo neatsirado, nes, pasirodo, tie beveik 500 ha pasiskirstę keturiose savivaldybėse ir 62 sklypuose.
Gali būti, kad savininkų lūkesčiai parduoti nenašią žemę nusikelia dar kokiems penkeriems metams, kol iki galo bus įsitikinta, kad būriai užsienio piliečių nesiverš įsigyti pievų už kokius 5 tūkst. eurų.
Ūkių dydis Europos Sąjungoje
Šalis/Vidutinio ūkio dydis, ha
ES-15 (vidurkis) 22,3
ES-27 12,8
Čekija 91,4
Jungtinė Karalystė 64,8
Danija 60,2
Liuksemburgas 57,2
Prancūzija 52,6
Vokietija 45,9
Švedija 43,2
Estija 39,0
Suomija 33,8
Airija 32,3
Belgija 29,2
Slovakija 29,1
Nyderlandai 25,5
Ispanija 24,2
Austrija 9,4
Latvija 16,5
Lietuva 12,6 (2010 m. – 13,8)
Portugalija 12,7
Italija 7,6
Vengrija 7,5
Lenkija 6,5
Slovėnija 6,5
Bulgarija 6,3
Graikija 4,8
Kipras 3,7
Rumunija 3,6
Malta 1,0
Šaltinis– 2007 m. „Eurostat“ duomenys
