Tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) specialistai prognozuoja, kad toks vienpusis modernumo suvokimas griauna kaimo kaip gyvo „organizmo“ pamatus, nes sodžiaus išlikimui vienodai svarbūs trys kertiniai akmenys – gamyba, aplinkosauga bei socialinė gerovė.
Retas prisipažįsta neturįs idėjų
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė, socialinių mokslų daktarė Rasa Melnikienė teigia, jog išvada, kad ūkininkai savo ūkiuose įdiegtas inovacijas, t.y. naujoves, suvokia per siaurai, daroma neatsitiktinai. Grupė LAEI mokslininkų atliko tyrimą, kurio metu daugiau nei 1000 ūkininkų (įvairaus amžiaus grupių, išsilavinimo, turinčių įvairaus dydžio valdas) buvo išplatinta anketa su klausimais, ką žmonės laiko inovacijomis ir kaip jas diegia, o jei to nedaroma, tai dėl kokių priežasčių.
LAEI tyrėja Živilė Gedminaitė-Raudonė pasakoja, kad apklausa atskleidė, jog ūkininkai naujovių diegimą suvokia labai stereotipiškai ir yra įsitikinę, kad jas sėkmingai įgyvendina. Net 81 proc. ūkininkų teigė, kad per pastaruosius penkerius metus įdiegė savo ūkyje „reikšmingų naujovių“. Reikšmingos naujovės yra suprantamos kaip kitokios gamybos įrangos ar technikos naudojimas, augalų auginimo ar gyvulių laikymo ir šėrimo technologijų pakeitimas, kitų rūšių augalų auginimas.
Tik nedidelė ūkininkų dalis inovacijas supranta kaip naujus darbo organizavimo metodus, naujovių sukūrimą rinkoje, naujų rinkodaros, darbuotojų vadybos, finansų ir tiekimo valdymo metodų taikymą. Kaip naujovių diegimo tikslas dominuoja gamybos apimčių (22 proc.) ir darbo našumo (20 proc.) didinimas bei produkcijos kokybės gerinimas (18,5 proc.). O sumažinti aplinkos užterštumą ar kitą žalingą poveikį aplinkai savo naujovėmis siekė tik 10 proc. apklaustųjų. Pagrindine naujovių nediegimo priežastimi įvardijama rizika – net 38 proc. ūkininkų nurodė, kad naujovių įgyvendinimas per daug rizikingas jų ūkiui.
Kita dalis žemdirbių mano, kad jų ūkis veikia sėkmingai ir nediegiant naujovių arba trūksta laiko joms įdiegti. Ir tik nedidelė dalis žmonių prisipažino, kad naujovių nerealizuoja, nes neturi idėjų. O jos ir turėtų būti pagrindinis inovacijų „variklis“.
Pirmenybė - naujai technikai
„Didžioji dalis tyrime dalyvavusių ūkininkų atsakė, kad naujovė – tai įsigyta nauja žemės dirbimo technika ar kitokia įranga. O pagrindinė priežastis, kodėl to nedaroma – baimė rizikuoti“, - pastebi R. Melnikienė. Pasak jos, tai suprantama, nes šiuo atveju riziką žmogus supranta kaip įsiskolinimą bankui.
Tačiau pažangių pasaulio šalių praktika besiremiantys LAEI mokslininkai įsitikinę, kad daugelis žemdirbių ūkiuose diegiamų naujovių gali būti labai pigios arba nekainuoti visiškai.
„Ūkyje gali būti diegiamos technologijų, produktų, vadybos, rinkodaros, socialinės naujovės. Pastarosios nekainuoja praktiškai nieko – tiesiog reikia atsisėsti ir jas sugalvoti arba pasinaudoti sėkminga kieno nors kito patirtimi. Pavyzdžiui, kaip pristatyti savo pagamintą produktą į rinką bendradarbiaujant su kaimynu – tokiam vadybiniam sprendimui nereikia didelių lėšų. Tiesiog galima rasti pavyzdžių, kaip tai daro kiti.
Tiems, kurie gamina galutinį produktą, tikslinga atlikti rinkos tyrimą ir, pavyzdžiui, prieš pradedant auginti hektarą moliūgų, įsitikinti, ar tikrai bus pirkėjų. Be abejo, žmonėms tokiu atveju turėtų padėti ir konsultantai“, - kalba R. Melnikienė.
Pasak LAEI direktorės, didieji ūkininkai rinkai paprastai tiekia žaliavą. Todėl jiems pakanka standartinių sutarčių su supirkėjais. Šie žemdirbiai sėkmingai naudojasi ir finansiniais instrumentais, juos noriai kredituoja bankai. Tie, kas superka grūdus, paprastai kredituoja ir sėklų, trąšų bei pesticidų įsigijimą. Šie santykiai yra nusistovėję, todėl stambiesiems ūkininkams socialinės inovacijos nėra aktualios. Tačiau tiems, kurie į rinką pateikia galutinį produktą, tai labai svarbu.
LAEI vyriausioji mokslo darbuotoja, socialinių mokslų daktarė Dalia Vidickienė taip pat pastebi, kad nors tiek ES 2004-2006 metų, tiek 2007-2013 metų finansiniais laikotarpiais Lietuvoje labai daug lėšų buvo skirta įvairių inovacijų sklaidai, didžioji dalis pinigų buvo nukreipta naujiems traktoriams ir kitai įrangai pirkti. „Vis dėlto negalima pamiršti, kad galinga technika ne tik pagerina darbo sąlygas, kelia našumą, bet ir didina nedarbą kaime. Todėl turėtume siekti, kad naujovės būtų suvokiamos plačiau. Su nauja technika sėkmingai gali gyventi tik didieji ūkiai. Bet ir tai tik tol, kol ši technika pradės masiškai gesti, nes jos remontas labai brangus. Tačiau reikia sudaryti sąlygas išgyventi bei rinkoje išsilaikyti ir smulkiems ūkiams“, - neabejoja pašnekovė.
Bendradarbiavimas: pigu, bet efektyvu
R. Melnikienė pateikia ir praktinį pavyzdį, kaip tai galėtų vykti. „Vakarų Europoje, kur gyventojai pageidauja vis daugiau sveiko maisto, sparčiai populiarėja modelis, kai smulkiuosius ūkininkus kredituoja ne bankai, bet vartotojai. Jie sumoka avansą ir susitaria, kiek ir kokių produktų ūkininkas per sezoną jiems nuolat tieks. Ūkininkas neina skolintis iš banko, bet turi savo pirkėjų tinklą bei apyvartinių lėšų, kad galėtų planuoti veiklą ir pagaminti atitinkamą kiekį daržovių, mėsos, paukštienos. Pirkėjai, asmeniškai pažinodami ūkininką, labiau juo pasitiki, žino, kad šis negudraus ir nenaudos nepageidaujamų chemikalų ar trąšų produkcijos gamybos procese. Tai yra konkretus socialinės inovacijos modelis.
Be abejo, vienam žmogui jį įdiegti sunku. Todėl turi atsirasti ir atitinkama konsultantų pagalba, nes vieno kontakto su vartotoju ūkininkui šiuo atveju tikrai nepakaks. Turi būti sukurtas bendradarbiavimo tinklas. Šio modelio kūrimas nėra brangus, nėra rizikingas, nes tai – ne keliatūkstantinė banko paskola technikai įsigyti. Todėl tikrai verta skatinti socialines inovacijas“, - neabejoja R. Melnikienė.
Pasak pašnekovės, mūsų šalyje daugelį metų žemės ūkis egzistavo kaip žaliavą maisto pramonei tiekianti sritis. Tačiau atėjo laikas, kai ūkis tampa daugiafunkcis – tas pats ūkininkas rinkai gali pateikti įvairių produktų – daržovių, energetinio kuro, kaimo turizmo paslaugas ir t.t.
„Šiandien inovacijos – tai sprendimų paieškos, kaip pasiekti, kad kuo didesnė dalis lėšų liktų pačiam ūkininkui, o ne atitektų tarpininkui ar perdirbėjui“, - kalba pašnekovė.
R. Melnikienės pastebėjimu, ūkininkas, auginantis energetinius augalus, šiuo metu neturi kur jų pelningai parduoti, nes visa sistema sukurta taip, kad grandinėje atsiranda tarpininkai, kurie turi sukaupti didelius žaliavos kiekius ir tada juos parduoti. O turėtų kaip socialiniai partneriai šioje veikloje aktyviai dalyvauti savivaldybės. „Reikia sukurti tokią schemą, kad kuras iš ūkininko ūkio judėtų kuo trumpesnį kelią iki artimiausios katilinės - vietos žemdirbiai turėtų tiekti produkciją vietos rinkai. Sutrumpinus tiekimo grandinę, būtų pasiektas ne tik ekonominis, bet ir aplinkosauginis efektas, nes mažėtų oro tarša kurą vežiojant iš vieno šalies pakraščio į kitą“, - kalba LAEI direktorė.
Šiai minčiai pritardama D. Vidickienė sako, kad vadybos mokslo tendencijos juda tokia linkme, jog siekiama maisto tiekimo grandinę padaryti kuo trumpesnę skatinant ūkininką gaminti ne žaliavą, bet galutinį produktą ir taip išsiversti be tarpininkų.
„Apklausos apie naujoves metu vienas klausimų ūkininkams buvo, kad gal jie naujovių nediegia dėl konsultacijų ar žinių stokos. Tačiau tai pripažino tik labai maža dalis apklaustųjų. Dauguma žmonių įsitikinę, kad jiems idėjų netrūko. Deja, dominuojantis šių idėjų „produktas“ – nusipirkta technika, o to šiais laikais nepakanka. O jei išradingumo trūksta ar dėl kitų priežasčių pačiam kitokią inovaciją sugalvoti sunku – ne nuodėmė ir nusikopijuoti gerą patirtį“, - įsitikinusi D. Vidickienė.
Mokslininkės pastebi, kad šiuo metu Lietuvos stambieji ūkininkai pageidauja įsigyti arba išsinuomoti dar daugiau žemės. „Būtų puiki inovacija, jei stambieji ūkiai didintų savo gamybos apimtis perleisdami tam tikrą gamybos etapą smulkiems ūkiams ir su jais bendradarbiauti. Tarkime, stambiame ūkyje atvestus mėsinius buliukus galėtų savo valdoje prižiūrėti ir auginti kaimynas – smulkus ūkininkas. Taip būtų perkama ne žemė, bet paslauga. Stambus ūkininkas į smulkų ūkį kartu atneštų naujas technologijas, konsultuotų, rūpintųsi realizacija“, - neabejoja R. Melnikienė.
Į klausimą, kam stambėjimo ir modernėjimo linkme einančiam šalies žemės ūkiui reikia stengtis išlaikyti ir smulkius ūkius, mokslininkės pateikia vienareikšmį atsakymą – vien stambių ūkių įsitvirtinimas kelia grėsmę kaimo išlikimui.
„Dešimt stambių ūkių apylinkėje – tai dešimt vaikų mokykloje, o du stambūs ir 100 smulkių – mokykloje jau 102 vaikai. Kaimui ir žemės ūkiui klaidingai bandoma taikyti pramonės sampratą. Žemės ūkis – tai gamyba, kuri vyksta tam tikroje teritorijoje. Todėl sodžiuje labai svarbus veiksnys yra infrastruktūra. O ji gali būti kuriama tik esant tam tikram gyventojų tankumui. Priešingu atveju pačiam stambiajam ūkininkui gyventi kaime tampa labai nepatogu. Tokio ūkininko vaikui, vežiojamam mokytis į miestą, susiformuoja ir miestietiško gyvenimo vertybės, ir jis vargu ar norės tęsti tėvų veiklą. Dabartinė stambiųjų ūkininkų karta to dar nesuvokia ir orientuojasi tik į ekonominius tikslus. Bet ateis laikas, kai teks labai skaudžiai nusivilti“, - prognozuoja R. Melnikienė.
„Būtų gerai, kad tiek politikai, tiek stambieji ūkininkai kaip šachmatų žaidime sugebėtų numatyti bent tris ėjimus į priekį ir galvotų ne vien apie šiandienį pelną, o ir apie tai, koks bus kaimas po 10 metų“, - kalba ir D. Vidickienė.
Jos teigimu, šiandien blogybė yra tai, kad Lietuvoje naujovės suvokiamos tik kaip intensyvumo didinimas diegiant industrines technologijas. O štai pažangiose šalyse žemės ūkyje vis populiaresnės tampa ne inovacijos, susijusios su aukštosiosiomis technologijomis, bet retro-inovacijos, t.y. grįžimas prie natūralios, gamtinės žemdirbystės. Pažangiose šalyse nebeakcentuojamas ir konkuravimas, nes laikoma, kad konkuravimo rezervai jau išsemti. Todėl svetur skatinama konkurencija bendradarbiaujant, nes tik toks „duetas“ gali duoti naują proveržį.
Pašnekovių nuomone, Lietuvoje modernios technikos kaip naujovės galimybės jau irgi beveik išsemtos.
Vien didžiažemiai kaimo ateities nesukurs
„Žemės ūkis bus stabilus tik tuo atveju, jei jis atitiks tvarios ekologinės sistemos dėsnius. Pavyzdžiui, miške turi būti ir medžių, ir krūmų, ir samanų, ir paukščių, ir žvėrių. Taip pat ir regione ar valstybės žemės ūkio sektoriuje turi būti ir didelių, ir mažų, ir specializuotų, ir mišrių ūkių, nes tik įvairovė garantuoja visos sistemos tvarumą. Nuolat keisdamas, tobulindamas veiklą tiek stambus, tiek smulkus ūkininkas gali prisitaikyti prie rinkos poreikių, būti konkurencingas ir pelningai dirbti. Kitos šalys neatsitiktinai kuria konsultavimo sistemas ir stengiasi išlaikyti mažus ūkius kaip ekonominę struktūrą. Europos valstybės, ėjusios stambinimo ir intensyvinimo keliu, žemės ūkį jau ekstensyvina, nes pajuto labai liūdnas chemizacijos pasekmes. Ieškoma sprendimų, kaip viena kryptimi nuėjusią sistemą dabar padaryti įvairiapusę“, - pasakoja R. Melnikienė.
„Miškas, kuriame auga tik vienos rūšies medžiai, labai greitai suserga. Tas pats yra ir su žemės ūkiu. Didžiuliai monokultūrų laukai, intensyvus tręšimas cheminėmis medžiagomis savo laiku davė teigiamą rezultatą – panaikino badą. Todėl niekas nesiūlo aklai grįžti atgal. Tačiau problema, kad žmonės, kurie Lietuvoje priima politinius sprendimus, nelinkę atsižvelgti į tai, kad 2 proc. ūkininkų, šiuo metu valdančių 40 proc. žemės, kaimo ateities nesukurs“, - kalba D. Vidickienė.
Pasak jos, stambieji ūkininkai neretai piktinasi, kad kaime nėra kam dirbti. Tačiau augalininkyste užsiimantys ūkininkai turi suprasti, kad žmogus stabilias pajamas nori gauti visus metus. Todėl žmonės atsisako sezoninio darbo ir išvažiuoja į miestą arba į užsienį. „Įdomu, ką ūkininkai, atsisakantys gyvulininkystės, augins po 15 metų? Žemė – gyvas išteklius. O organikos į ją praktiškai neįdedama, net šiaudai išvežami kaip kuras. Cheminėmis trąšomis žemės derlingumo ilgam nepadidinsi“, - prognozuoja R. Melnikienė.
Mokslininkų įsitikinimu, žemės ūkio konkurencingumą ilgalaikėje perspektyvoje užtikrina ekonomikos, aplinkosaugos ir socialinės gerovės vienovė. Todėl žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad jeigu daugiau lėšų bus skiriama aplinkosaugai ar bendradarbiavimui su kaimynu, mažiau liks konkurencingumui. „Bet jeigu nepalaikysi pusiausvyros tarp šių dalykų, arba kaime neliks žmonių, t.y. darbuotojų ir vartotojų, ir tavo produktas niekam nebus reikalingas, arba tavo dirvožemis nuskurs. Taigi šie kertiniai elementai ne prieštarauja vienas kitam, bet yra būtini, norint išlaikyti ilgalaikį gamybos ciklą“, - pastebi R. Melnikienė.
LAEI direktorės nuomone, smulkusis kaimo verslininkas yra kitokio mentaliteto žmogus negu samdomas darbuotojas, jis daug atsakingiau žiūri į gamtinių išteklių naudojimą ir savo kaimo ateitį. Todėl kaimo politikos priemonėmis turėtų būti siekiama, jog smulkiųjų ir stambiųjų ūkių būtų tiek, kad Lietuvos žemės ūkis veiktų kaip gyvybinga, ekologine pusiausvyra pagrįsta sistema.
