Darbo ir meditacijos erdvė
Kęstutis Laukys yra baigęs tuometę Žemės ūkio akademiją, studijavo ir Vilniaus inžineriniame statybos institute. Nemažai metų dirbo miškų urėdijoje, o paskui įkūrė savo miško ruošos įmonėlę. Dabar verslai jau perduoti sūnui, o pats K. Laukys tikina gyvenąs savo malonumui.
„Iš aktyvios veiklos pasitraukiau prieš 15 metų. Kai sukako 50 metų, atsisėdęs ant kupsto sumąsčiau, kad man jau gana – perdaviau verslą sūnui ir pradėjau gyventi sau ir eksperimentuoti. Galiu pasidžiaugti, kad ko ėmiausi, viskas pasisekė, mat iš pradžių viską susiplanuodavau mintyse, žinodavau, kokį rezultatą gausiu, tad domino tik procesas, kaip aš tai atliksiu. Mano credo – ko reikia žmogui, pats pasidaryk. Pirmiausia savęs klausiu – ko man reikia? Paskui galvoju, kaip tai padarysiu, sukursiu, užauginsiu. Turiu žemės lygiai vieną hektarą. Užtenka. Vienintelė technika – žoliapjovė, viską rankomis apdirbu. Namas, kuriame šiuo metu gyvenu, kadaise buvo urėdijos.
Aplink augo didžiulis senas sodas. Jame dar 1914 m. vokiečiai obuolius skynė. Prieš porą metų čia viskas buvo traktoriais verčiama, raunami kelmai, tikėtasi, kad bus galima tą žemę dirbti, bet nepavyko. Čia tebuvo galima tik ožką paganyti ar pasišienauti. Viskas buvo taip išmalta, tad sugalvojau šioje vietoje Saulės šventyklą su piramide įrengti. Kodėl centre piramidė? Kūgis yra stabiliausia forma be jokių konstrukcijų – nereikia nei betono, nei papildomų atramų. Ji sudėta tik iš velėnos gabalų. Piramidė – energetiškai stiprus objektas. Kiekviena geometrinė figūra turi savo informacinį lauką ir energetinį poveikį bei potencialą. Šioje saulės šventykloje yra aštuonios stacijos – tai simbolizuoja aštuonias pagoniškas metų šventes. Yra ir keturių metų laikų akcentai. Iš centro driekiasi spindulių formos takai. Gali pasirodyti, jog tai tiesiog gėlynas, tačiau iš aukštai pažiūrėjus čia yra suformuotas baltų ugnies, saulės ženklas. Esu pagonis, grįžęs į savo protėvių tikėjimą. Nuo seno tuo domiuosi. Savo tikėjimą išreiškiu meile gamtai. Mano gyvenimo principas – gyventi darnoje su aplinka ir gamta“, - tikina Kęstutis.
Vedžiodamas po sklypą, kuriame atkreipi dėmesį, jog tai vienur, tai kitur išryškėja tam tikri suformuoti ornamentai ar simboliai, kūrybingas šeimininkas viską paaiškina: „Štai čia tos kreivos lysvės – mano labirintas. Jį vadinu kantrybės treniruokliu. Kai reikia su žoliapjove ar karučiu prie kurios nors lysvės nukakti, tenka eiti labirintu – tiesiai nepateksi. Tai tam tikras valios, kantrybės ugdymas. O ant labirinto paviršiaus gali ką nori auginti – čia šiemet augo sojų pupelės, greta – kukurūzai. Štai tą plotą vadinu tvirtovės kiemeliu. Čia bus bokštas, jis prasideda simboline gynybine siena – aplink augs serbentai, agrastai, gervuogės, avietės. Išpinsiu augalus ant šių sutvirtinimų. Čia bus rūmų ratas, o čia – jėgos takas, kurio centre – penkiakampis. Bus jame ir runos išdėliotos. Einant šiuo taku bus galima pamąstyti, pamedituoti. Dar ketinu laiptinę piramidę pastatyti. Turi išeiti nedidelis kompleksas ir viskas turės ryšį. Čia yra šiek tiek ir ezoterikos. Turi būti tam tikra sistema. Teko kurį laiką gyventi Jakutijoje, daug bendrauti su Sibiro šamane, nemažai paslapčių iš jos sužinojau. Pačiam pabuvoti Tibete ar prie Egipto piramidžių neteko, bet juk visur galima nukeliauti mintimis. O štai čia, po maumedžiu, yra meditacinė vieta su aukuru, jame kartais kūrenu ugnį ir ne gintaro dulkes, o grūdus į jį kaip auką beriu. Šis didžiulis stalas ir krėslas po medžiu taip pat iš dirvos gabalų sulipdyti. Vietoje staltiesės ant stalo gyva žolė želia. Smagu čia pabūti ir vienam, ir su bendraminčiais. Nuo šios vietos atsiveria gražus vaizdas.“
Šiaudinės ir ekologinės žemdirbystės šalininkas
K. Laukys savo sklype kone viską užsiaugina šiaudų lysvėse. Ypač jose gerai dera bulvės. Lysvės formuojamos rudenį. „Tiesiog ant dirvos ar pievos pakloju šiaudus, o pavasarį čia sodinsiu bulves. Padaręs šiauduose duobutę lig pat žemės įkišiu bulvę. Ją užklosiu šiaudais. Bulvė gaus visas reikiamas maisto medžiagas. Šiaudai – tai ne tik azotas, jo kur kas daugiau žolėje, juose daugiausia yra celiuliozės – anglies, ji labiausiai augalui reikalinga, nes augalą sudaro didžioji dalis vandens, o visas „skeletas“ yra anglis. Kitų cheminių elementų augale labai nedaug. Visus augalus į tą pačią terpę sodinu ir kiekvienas pasiima tai, ko jam reikia. Iš kur visa tai žinau? Domiuosi nuo pat vaikystės. Man patiko fizika, chemija, dabar tas žinias pritaikau praktikoje. Po šiaudais ir esant didelei kaitrai drėgna, o jei lyja, vanduo neužsilaiko, per šiaudus perteklius nuteka. Vasarą ant bulvių padėliosiu žoliapjove nušienautos žolės – ja pridengiu bulvių gumbus, kad šie nuo saulės nepažaliuotų. Ravėti praktiškai nereikės – išlenda tik viena kita žolė. Vidutiniškai iš kelmo tokiu būdu augindamas prikasu apie 3 kg bulvių, ir tai ne veislės ypatumai, nes turiu įvairių. Užauga bulvės gana stambios, kelme po 20-30 jų randu. Šiemet tris krepšius bulvių sodinau, o prikasiau apie 10 maišų“, - neslėpė džiaugsmo gudročius. Jis parodė, ir kur žieminiai česnakai pasodinti – sukaišiota net 500 skiltelių. „Jiems ant pievos išklojau sluoksnį šiaudų, papildomai dar paskleidžiau žoliapjove nupjautos žolės, ir viskas, prie tos lysvės daugiau nieko nereikės dirbti, o pavasarį česnakai išlįs ir augs. Šiaudinėje žemdirbystėje kauptuko nereikia – susitaupo marios laiko“, - teigia jau ne pirmus metus šia metodika nenusivylęs Kęstutis.
Nedidelis sklypo plotelis sodyboje paskirtas ir javams. Jame pasėti rugiai, kviečiai, kvietrugiai, speltos rūšies kviečiai, žieminiai miežiai.
„Ne pirmus metus grūdus auginu ir mėgstu juos valgyti. Kasmet pasisėju vis kitur. Šiaudais plotą apmulčiuoju ir į jį sėju. Žemę išdirbu, nes kitaip reikėtų kloti storą sluoksnį šiaudų, kad piktžolės neperaugtų. O juk šiaudai kainuoja – jų ritinius perku iš ūkininkų, kurie nepurškia laukų. Stengiuosi viską auginti ekologiškai, be jokių chemikalų. Kaip javus kuliu? Delnuose patrindamas, o grūdus malu akmeninėmis girnelėmis. Duoną moku iškepti, tačiau grūdą geriau gyvą valgyti“, - pataria sveiką gyvenseną propaguojantis senolis.
Šlaite Šešupės link jis sodina sodą – kriaušaites, obelaites, riešutus. Čia taip pat driekiasi ir daržovėms paruoštos šiaudinės lysvės. Sklypo pakraščiuose auga vaistažolės – ežiuolės, šalavijai, juozažolės. Vaistažolių plotą Kęstutis ketina plėsti.
Šiltnamyje – pavasaris
Užsukus į nedidelį šiltnamį akys net apraibsta nuo įvairiausių gėlių. Jų Kęstutis nori prisiauginti tiek, kad pavasarį galėtų visą sklypą jomis išmarginti. Čia taip pat šiuo metu galima pamatyti sudygusius pomidorus, ridikėlius, salotas, pekininius kopūstus, žiedinius kopūstus ir kitas daržoves. „Jei šiltnamį per žiemą šildysiu, galėsiu daržovėmis džiaugtis visus metus. Pasisėti galima bet ką – auginau taip morkas ir burokėlius – nereikia į rūsį nešti. Antai ir braškės čia dar žydi ir nokina uogas. Turint šiltnamį viską galima per žiemą auginti. Gėlių daigus taip pat sodinu, juos užauginęs paskui perkelsiu į lauko gėlynus. Teritorija nemaža, tad reikės daug gėlių. Daugelį jų lauke per žiemą neišsaugočiau, o namie tam nėra vietos, tad jos šaltuoju metų laiku karaliaus šiltnamyje. Šildymo sistema čia niekuo neypatinga – tiesiog pakura ir per visą šiltnamį nuvestas dūmtraukis, apmūrytas molinėmis plytomis. Jei kaminas būtų tik metalinis, greitai įkaistų, bet greitai ir atauštų, kūrenčiau čia visą dieną, o dabar valandą laiko pakurenu ir esu laisvas. Vasarą šį kaminą išardau, kad netrukdytų augti agurkams ir pomidorams, rudenį jį vėl sumūriju – juk tai nėra sunku“, - šypsosi darbštuolis.
Užsiauginti... namą?
Prieš porą metų Kęstutis iškasė kriauklės formą primenantį griovį ir į jį gana tankiai prisodino ąžuoliukų. Pasirodo, čia ateityje bus namas. Ūgtelėję ąžuoliukai suformuos pastato sienas, o viduryje bus nemaža gyvenamoji erdvė. „Šilumos tarp medžių užteks, bet norint galima ir ugnį viduje kūrenti. Kokios tokiame name bus grindys – kiekvienam spręsti. Galima stambios skaldos kloti, žvyro paskleisti, kad būtų drenažas, o paskui molinę aslą drėbti, dabar ir vėl tai sugrįžta į mūsų namus. Savo funkciją šis namas atliks maždaug po 20 metų. Paskui galima ir antrą aukštą šakose įkurti, juk medis auga, šakojasi. Kodėl ąžuolai? Todėl, kad jie ilgaamžiai. Galima sodinti greičiau augančius medžius, bet jie greičiau ir supus – juk po 40 metų gluosnis jau ir griūva. Žinoma, galima ąžuoliukus 10 metų paauginti ir juos apipjaustyti, žievę nuskusti. Bet juk įdomiau gyvas namas. Įsivaizduokite, jauna pora taip galėtų užsiauginti savo namą, jei ne sau – tai vaikams. Kartu galėtų stebėti, kaip jis auga, formuojasi“, - gražią viziją dėstė senolis.
Anot jo, smalsuolių čia atvyksta nemažai, bet visi iš kažkur kitur, iš tolėliau, o kaimynai pasidalyti patirtimi neužsuka. Gal todėl, kad vieniems toks žmogus atrodo šviesuolis, o kitiems – tik keistuolis.
