Jonai išjudino bendruomenę

Kone kiekvienoje seniūnijoje yra su Jonais susijęs vietovardis ar net keli. Kėdainių r. Šėtos seniūnijoje dunkso Joniškiai, Kauno r. Alšėnų sen. – dveji Jonučiai, Šilutės r. Šilutės sen. – Jonaičiai ir Joneliai. Kalvarijos savivaldybėje yra tiesiog Jonai, o kur dar Jonų vardais pasipuošę rajonų centrai, tokie kaip Joniškis ar Jonava. Tačiau nuosavą Joną ar Janiną turi ir kiekvienas kaimas.

26 Jonai ir Janinos

Raseinių rajono Žaiginio kaimo atgimimas prasidėjo nuo Joninių. Tai sutapo su kaimo bendruomenių judėjimo banga 2003-aisiais.

„Įkūrę kaimo bendruomenę galvojome, nuo ko pradėti? Reikėjo pirmiausia suvienyti kaimą, išvesti iš uždarų kiemelių. Po kolūkių griūties ir su tuo susijusių turto dalybų kaimas buvo supriešintas, kaimynas į kaimyną žiūrėjo vilko akimis, gyveno nuoskaudomis. Pamanėme, kad kaimui suvienyti labiausiai tiktų koks nors bendras ir daugeliui svarbus įvykis. Ėmiau skaičiuoti Jonus ir Janinas – ogi jų, pasirodo, net 26. Taip ir nusprendėme švęsti Jonines“, – pradžią prisimena bendruomenės pirmininkas Albinas Kuvikas.

Iš burokų lauko – į šventę

Pasak Žaiginio pagrindinės mokyklos direktorės Ritos Šilvienės, jų Joninės nė iš tolo nepanašios į tas, kokias matome per televiziją ar aprašo laikraščiai. „Ten yra komercija, o mes norėjome į pirmą vietą iškelti nuoširdumą, pagarbą žmogui, grįžti prie tikrųjų Joninių šventės šaknų.“

Pirmajai Joninių šventei skaičiuodami Jonus ir Janinas, bendruomenės aktyvas gerai perkratė kiekvieną savo teritorijos šeimą, kad kas nors užmirštas neliktų. Šiek tiek nuliūdo, kad jauniausiam Jonui – jau 20 metų. Tėvai šio gražaus vardo savo atžaloms kažkodėl nebesuteikia.

„Parašę kiekvienam varduvininkui po gražų kvietimą, prisiskynę gėlių ir pasiskirstę teritorijomis, išvažiavome varduvininkų kviesti į šventę. Vienus radome namuose betriūsiančius, kitus – daržus beravinčius“, – prisimena bendruomenės meno vadovas Arūnas Birvinskas.

Kiekviena kaimo gatvelė ruošė savo prisistatymą ir programą, gamino savo patiekalą. Niekas nenorėjo prieš kaimyną apsijuokti ar bent prasčiau pasirodyti. Netrūko ir sportinių varžybų: keptuvių mėtymo, dalgių kalimo, virvės traukimo ir kt. Su tuo virvės traukimu tai tikrų juokų buvo – moterys vyrus nutempė.
Amžiumi vyriausias Jonas degė laužą. Įspūdingo dydžio buvęs!

Jonai į pradalgę lydėjo

Ilgainiui seniūnijos bendruomenės ėmė svečiais nebepasidalyti – juk visi nori, kad šventėse dalyvautų ir seniūnas, ir kunigas, ir kas nors iš rajono valdžios. Tuomet visos seniūnijos bendruomenės sutarė taip pasidalyti: tegul Lyduvėnų bendruomenė švenčia Petrines, Katauskių – Onines, Šiluva, seniūnijos centras, rengia Jonines, o čia tebūnie Antaninės. Mat Žaiginio parapija – šv. Antano Paduviečio. Taip galima ir į kaimynų šventes nuvykti, vienas kitą pamatyti.
Tačiau savo Jonų Žaiginio kaimas nepamiršo. Jų garbei sumanė rengti pirmosios pradalgės šventę. Jos datą galima šiek tiek ir „pastumdyti“, kad su kitomis šventėmis nesutaptų.

Tarp žaiginių

Žaiginio kaimo vardas nėra atsitiktinis. Pelkėtų vietovių gyventojai ant žaiginių šieną nuo seno džiovindavo. Taigi pirmosios pradalgės dekoracija tapo paprastas žaiginys, papuoštas vainikais ir apkabinėtas dalgiais.

„Pakabinome dalgių svečiams, kurie panorėtų pradalgėje jėgas išmėginti. Visi norėjo, nors dalgiai tyčia buvo neplakti. Pernai gerai paprakaitavęs Seimo narys Edmundas Jonyla šiųmetei šventei net šiaudines skrybėles šienpjoviams padovanojo“, – juokauja pirmininkas Albinas.

„O pirmąją pradalgę pjovė vyriausias bendruomenės Jonas“, – primena Arūnas.

„Bet 83-ejų Povilui Tamučiui iš Bedančių kaimo pradalgėje lygių nebuvo. Mane jis jeigu ne pirmoje, tai trečioje pradalgėje tikrai pralenktų“, – tikina jaunatviška jėga trykštantis pirmininkas.

Pirmosios pradalgės šventei prie mokyklos paliekamas nešienautas plotas. „Tai natūrali pieva su vaistažolėmis“, – sako mokyklos direktorė.

Taigi Jonines pakeitusi Pirmosios pradalgės šventė nieko kaip ir nepakeitė. Tiesa, šventės pavadinimas pareikalavo ir naujų akcentų: moterys su daina išlydi vyrus į pradalgę, vaišina juos duonos gira, vyrai traukia šienpjovių dainą ir kt.
Išėjo į žmones

Šventės suvienijo žaiginiškius. Jie turi puikius savo rankomis įrengtus bendruomenės namus, kaimo siuvėja Vitalija Mižutavičienė pasiuvo gražius tautinius drabužius, Astos Beniulienės vadovaujami bendruomenės meniniai kolektyvai lanko kaimynus. O juk sovietmečiu šiame krašte kultūros tradicijų nebuvo. Žaiginio tarybiniame ūkyje kultūros darbuotojai neužsibūdavo. „Visa meno saviveikla buvo bažnyčios chore“, – prisimena R.Šilvienė.

Įdomu, kad buvusios sovietmečio valdininkijos ir šiandien nepavyksta išvilioti iš savo kiemų. „Visi žmonės susivienijo, o šie tebevengia bendravimo. Gal tebelaiko bendruomenės žmones žemesniais už save, o gal jaučiasi jiems kalti? Bet mes jų vis tiek laukiame, juolab kad ir naujų sumanymų turime“, – ateities planais dalijasi kaimo bendruomenės vadovas.