Pieno supirkimo kaina „Mlekpol“ lyderiauja visame Vidurio Europos regione, tačiau tą lėmė ir istorinė krašto žemdirbių patirtis, ir pieno gamintojų konsolidacijos bei kooperacijos nuostatos. Praėjusiais metais šios įmonės pajamos siekė 550 mln. EUR, tarp panašių 1044 ES šalių įmonių „Mlekpol“ užėmė 144 vietą.
Užvakar, spalio 27 d., Žemės ūkio ministerijos iniciatyva grupė Lietuvos žiniasklaidos atstovų lankėsi kaimyninės šalies kooperatinėje pieno perdirbimo įmonėje ir viename ūkyje, kurio šeimininkas – kooperatyvo stebėtojų tarybos pirmininkas, be to, pasinaudojęs ES parama ūkiui modernizuoti. Lenkijoje grupę pasitiko ir lydėjo Punsko valsčiaus sekretorius Jonas Vaičiulis (baigęs Olštyno žemės ūkio universitetą). Jo teigimu, lietuviškiausio Lenkijos valsčiaus gyventojai tęsia tėvų, senelių ūkininkavimo tradicijas.
Vidutinis punskiečio ūkis – 24 ha. Vyrauja pienininkystė, nes ji duoda gerų pajamų: kooperatyvui „Mlekpol“ priklausantys gamintojai už pieno litrą gauna daugiau nei zlotą (apie 1 Lt).
Grajeve, kur įsikūrusi pagrindinė kooperatyvo pieno perdirbimo įmonė, mus sutiko, su gamybos ciklu supažindino jos direktorius Zbignievas Grošykas. Vėliau apie kooperatyvo kūrimąsi, dabartį ir perspektyvas papasakojo „Mlekpol“ prezidentas E. Boravskis. Jo teigimu, ūkininkų kooperacijos, pieno gamybos ir perdirbimo idėjos brandintos nuo 1976 m., o deramai vystytis pradėjo apie 1992 m., kai sugriuvo socialistiniai ūkiai (mūsiškai – kolūkiai).
Šiaurės rytų Lenkijoje, vadinamajame šalies „pieno baseine“, vyrauja nedideli pieno ūkiai, tačiau susikooperavę jie tapo didele jėga visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Nūnai šio krašto ūkininkams priklauso dvylika pieno perdirbimo įmonių, įregistravusių pasaulio rinkoje 250 mln. zlotų vertinamą prekės ženklą „Mlekpol“. Pagrindinė kooperatinės bendrovės įmonė įsikūrusi Grajeve, „trikampyje“ tarp Augustavo, Bialystoko ir Lomžos. Kitos kooperatyvui priklausančios pieno perdirbimo įmonės veikia Augustave, Mrongove, Seinuose, Elke ir kituose Palenkės bei Varmijos–Mozūrijos vaivadijų miestuose.
Kooperatyvo iš kitų firmų samdomų pienvežių (su automatine pieno mėginių ėmimo įranga) maršrutai išdėstyti racionaliai, tad pieno surinkimo ir transportavimo sąnaudos yra minimalios. Kaip sakė „Mlekpol” įmonės prezidentas E. Boravskis, per dieną superkama daugiau nei 4 mln. l pieno (per metus – apie 1,7 mlrd. l), pagrindinėje kooperatyvo įmonėje Grajeve perdirbama apie 1,5 mln. l. Trimis pamainomis čia dirba 220 žmonių.
Dvylikos pieno perdirbimo gamyklų savininkas yra 14 tūkst. ūkininkų vienijantis (ir vis naujų narių sulaukiantis) pieno kooperatyvas. Kiekvienas ūkininkas valdo atitinkamą dalį gamyklos pajų, apskaičiuotą pagal pristatomą pieno kiekį. Tai – pajaus dalis, kurią ūkininkas įsipareigoja įsigyti iškart stodamas į kooperatyvą arba per tam tikrą laiką. Jei ūkininkas turi finansinių įsipareigojimų, galima atsiskaityti tiekiamu pienu. Norinčiajam išstoti iš kooperatyvo pajaus dydis grąžinamas. Visi kooperatyvo nariai – pieno ūkiai – suskirstyti pagal regionus. Vienas teritorinis junginys (tokių yra 93) ketverių metų kadencijai išrenka vieną įgaliotą asmenį – delegatą. Vėliau delegatų susirinkime išrenkama 21 asmenų stebėtojų taryba. Ji kontroliuoja valdybą ir jos išsirinktą administracijos vadovą – prezidentą, kuris suburia administraciją.
Tokio modelio veikianti kooperatinė įmonė „Mlekpol“ pastaruoju metu perdirba pieno per dieną tiek, kiek drauge sudėjus visos didžiosios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės. Žaliavinio pieno supirkimo kainos kooperatyvo nariams nustatomos pagal tuo metu rinkoje galiojančias kainas. „Mlekpol“ mokama kaina kooperatyvo nariams visada patenka į dominuojančių kainų trejetuką Lenkijos pieno rinkoje.
Metų gale paaiškėjus įmonės pelnui, kooperatyvo nariai gauna „tryliktąjį“ atlyginimą: paskutinius tris metų mėnesius pakeliama pieno supirkimo kaina, išdalijamas įmonės pelnas kiekvienam kooperatyvo nariui proporcingai pagal pristatyto pieno kiekį (vidutiniškai po 12–15 grašių už litrą).
Kooperatinėje „Mlekpol“ pieno perdirbimo įmonėje Grajeve gaminamas ultra aukšta temperatūra apdorotas „lietuviškas“ pienas „Margė“, kitų pavadinimų geriamasis pienas, pieno milteliai, sviestas, fasuojami kitose gamyklose pagaminti varškės sūreliai, fermentiniai sūriai.
Remiantis oficialia Lenkijos žemės ūkio ministerijos statistika, didžiausi pieno kiekiai superkami Palenkės ir Mazovijos vaivadijose (iki 217 mln. l), tačiau mokama skirtingai: Palenkėje už 100 l – 94,39 zloto, Mazovijoje – 79,61 zloto. Pigiausias pienas Mozūrijoje (75,90 zloto už 100 kg). Mažiausiai pieno pagaminama pietvakarių Lenkijos vaivadijose, tačiau už 100 l pieno ten vidutiniškai mokama 78–82 zlotai. „Mlekpol“ prezidento E. Boravskio teigimu, gerą kainą kooperatyvo dominuojamame regione lemia aukšta žaliavos kokybė, maži transportavimo ir administravimo kaštai, racionaliai organizuota ir automatizuota pieno produktų gamyba. Didelę dalį (daugiau nei trečdalį) savo produkcijos „Mlekpol“ eksportuoja. Puikią reklamą kooperatinės įmonės gaminiams daro pasaulio mastu pripažintas prekės ženklas, tačiau dėl „Mlekpol“ gaminių prestižo, pasak E. Boravskio, teko intensyviai dirbti keletą dešimtmečių.
Įmonės prezidentas nutylėjo, jog prieš kelerius metus Rusijos veterinarijos ir sanitarijos inspektoriai buvo sustabdę pieno produktų (daugiausia sūrių) eksportą iš 35 Lenkijos pieninių (tarp jų ir iš Grajevo gamyklos). „Mlekpol“ 2004 m. į tą šalį eksportavo 9,5 tūkst. t sūrių už 15,5 mln. JAV dolerių.
- Pagrindinis mūsų argumentas užkariaujant pasaulio rinkas – puiki gaminio kokybė ir ją atitinkanti kaina, – sako E. Boravskis. Jo nuomone, konkurencija – vienas esminių pažangos pieno sektoriuje argumentų.
Lietuvos ūkininkai turi galimybę pasimokyti iš kaimynų ir pienininkystės, ir kooperacijos.
