Iki šiol Urbonai prisimena tos šalies grožį, ten gaudavo ir gerą atlyginimą, tačiau juos traukė gimtinė. Sugrįžę dirbo kartu su tėvais jų ūkyje, 2008 m. įregistravo ir savąjį.
„Islandijoje jau daug metų gyvena ir dirba du mano broliai, ir mums su žmona ten viskas patiko, tačiau norėjau gyventi savo krašte, turėti savo ūkį.
Vedreikių kaime gyvena jau ketvirta mūsų giminės karta: seneliai čia žemę dirbo, čia mano tėvai tris sūnus užaugino, aš su šeima gyvenu, čia mūsų vaikai užaugo.
Vedreikiuose mūsų giminės šaknys, viskas sava ir miela. Vos už kelių namų gyvena mano mama. Ji yra tikroji ūkio pradininkė“, – apie prieraišumą gimtajam kraštui kalbėjo Ž. Urbonas.
Netoli namų – ir ferma, ir ganyklos
Dabar ūkininkai Rasa ir Židrūnas Urbonai laiko didelę galvijų bandą: 62 melžiamas karves, veršelių, telyčių, augina 26 mėsinius buliukus. Deklaruoja 150 ha, iš jų 110 ha – nuosava žemė.
Tie plotai skirti pievoms ir ganykloms, tik 40 ha tenka javams. Grūdus sumala ir ruošia pašarus galvijams. Be pačių šeimininkų, ūkyje dar dirba du samdomi žmonės – melžėja ir mechanizatorius.
Su ūkininkais ir bendrovės „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ Radviliškio skyriaus vadove Banguole Laiviene einame į netoli esančią ganyklą, kurioje ganosi Urbonų galvijų banda.
Veislei ūkininkai patys užsiaugina telyčių, atrenka pačias geriausias.
„Nesivaikome primilžio rekordų, juk karvė nėra pieno fabrikas. Mums rūpi galvijų gerovė, žiemai paruošiame kokybiško šienainio, patys pasigaminame ir kombinuotųjų pašarų. Vasarą karves melžti vakare iš ganyklos pargename į fermą, viskas čia pat, o ryte vėl išleidžiame atgal.
Jaukios mūsų karvutės, mūsų pačių užaugintos. Kasdien perdirbėjams parduodame po toną pieno“, – apie savo piendaves kalbėjo R. Urbonienė.
Žmonos mintis tęsė ūkio šeimininkas: viskas būtų gerai, jeigu perdirbėjai už žaliavinį pieną mokėtų daugiau, vasarą už kilogramą gaudavo tik 0,14 Eur, nuo rugsėjo 1 d. pieno supirkėjai žada mokėti po 0,17 Eur/kg.
UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ Radviliškio skyriaus vadovė Banguolė Laivienė sakė, kad ūkininkų Urbonų laikoma banda kontroliuojama, todėl turi galimybę vykdyti gyvulių selekciją ir atranką: pieno mėginius paima kontrolės asistentas ir gautus duomenis perduoda skaičiavimo centrui. Urbonai laiko Lietuvos juodmarges, perdirbėjams jie parduoda itin kokybišką riebų pieną, kuriame daug baltymų.
Nori išsaugoti šimtametį svirną
Ūkininkas išdidžiai sako, kad jis – Vedreikių kaimo senbuvis, todėl ateinančioms kartoms nori išsaugoti šimtametį medinį svirną. Šis statinys yra senosios kaimo architektūros palikimas, viso kaimo vertybė, sako Židrūnas. Dabar jis tvarko svirno pirkimo dokumentus.
Pirmiausia svirnui reikės uždengti naują stogą, sako ūkininkas. Suremontuotas svirnas gali tapti muziejumi, o gal svečių namais ar viso kaimo susibūrimo vieta.
Šalia šimtamečio svirno yra Židrūno mamos sodyba. Užsukame į jos jaukius namus. Akį traukia gražiai sutvarkyta aplinka, darželyje sodriai žydi rudeninės gėlės.
Džiaugiasi, kad sūnus šalia
Birutė Janina Urbonienė pasakojo, kad ji su vyru visada laikė po keletą melžiamų karvių, paskui įkūrė ūkį, kuriame dirbo sūnus Židrūnas su žmona Rasa. Kartu jie laikė 20 melžiamų karvių. Paskui sūnus su žmona išlėkė padirbėti į Islandiją, o kai sugrįžo, pradėjo savarankiškai ūkininkauti, perėmė tėvų ūkį.
„Man smagu, kad nors vienas sūnus sugrįžo į gimtinę, esame šalia, mano namelis kitoje gatvės pusėje. Aš jiems dedeklių vištų laikau, kad sūnaus šeima naminių kiaušinių turėtų, o mėsinių paukščių jie patys laiko.
Man patinka gėles auginti, aplinką tvarkyti, o daugiausia laiko skiriu mezginiams“, – kalbėjo ūkio pradininkė B. J. Urbonienė.
Moteris pakvietė užeiti į namus pasižiūrėti jos mezginių. Ji yra pripažinta mezgėja, keletą kartų dalyvavo respublikiniame mezgėjų čempionate, kuris rengiamas Radviliškyje.
B. J. Urbonienė mezga raštuotas pirštines ir raštuotas kojines, kokybiškų vilnonių siūlų jai atveža sūnūs iš Islandijos.
„Man patinka ką nors dirbti, aš stengiuosi, kad sodybos aplinka būtų tvarkinga, kad gėlės visą vasarą žydėtų. Laisvalaikiu mezgu pirštines ir kojines, dalyvauju parodose, visi giria, kad gražūs tie mezginiai“, – dėliodama savo rankdarbius smagiai kalbėjo darbštuolė B. J. Urbonienė.
