Pirmamečiai jaunikliai kerpami rugpjūčio pabaigoje, o parduodamų mėsai avių vilna turi būti ne trumpesnė kaip 3,5 cm, todėl jos kerpamos maždaug prieš du mėnesius iki realizavimo. Šiuo metu jau kasdien avys porai valandų išvaromos iš tvarto ir pamažu pratinamos prie ganyklos žolės. Tuo laiku jų vilna „bręsta“, iš odos išsiskiria daugiau riebalinio prakaito, plaukai pasidaro daug elastingesni, minkštesni. Tokią „subrendusią“ vilną lengviau nukirpti.
Avys kerpamos atšilus orams. Prieš kirpimą 12–14 val. negirdomos ir nešeriamos. Patogiausia kirpti apšviestoje patalpoje ant obliuotų lentų stalo. Jis turi būti tokio aukštumo ir ilgumo, kad kerpantysis iš visų pusių galėtų pasiekti avį.
Tačiau dažniausiai avys kerpamos ant grindų, paklojus storą šiaudų sluoksnį ir uždengus standžiu audiniu arba klijuote. Avis pradedama kirpti nuo krūtinės, pilvo, šonų, šlaunų iki nugaros vidurio, tada apverčiama per kojas, o avinai – per nugarą (kad nesusisuktų žarnos), ir nukerpama likusi vilna. Kirpimo metu negalima įtempti odos, o tik pamažu išlyginti, žirkles reikia laikyti kiek galima arčiau odos, tada daug lygiau nukerpama visa vilna.
Kiekvieną nukirptą avį reikia gerai apžiūrėti: visus įdrėskimus, įkirpimus patepti 5 proc. kreolinu. Nukirptos avys labai jautrios temperatūros svyravimams. Ypač jas reikia saugoti nuo lietaus, kad nepersišaldytų. Avys jautrios ir dideliems karščiams, todėl 10 dienų po kirpimo vidurdienį jas reikia suleisti į tvartą.
Nukirptą vilną reikia surūšiuoti. Švariausią sudėti į atskirą pintinę ir pakabinti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Nuo galvos ir kojų nukirptą nešvarią vilną reikia užpilti šaltu vandeniu, palaikyti keletą valandų, išskalauti ir išdžiovinti. Jeigu ūkyje yra ir šiurkščiavilnių, ir švelniavilnių avių, iš pradžių kerpamos pastorosios. Greičiausiai ir kokybiškai avys nukerpamos elektrinėmis mašinėlėmis.