40-50 karvių bandą auginančiai moteriai ūkyje talkininkauja ne tik darbininkai, bet ir dvi suaugusios dukros Eglė ir Neringa bei anūkė Šarūnė. 15 arų darže moteris taip pat augina įvairias ekologiškas daržoves, turi vaismedžių ir uogakrūmių. V. Jovarienė džiaugiasi, kad lengviau susidoroti su ūkio darbais ir jį puoselėti padėjo ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą (KPP).
Ekologinis ūkis – nuo pat pradžių
Užpalių kaime ekologiškai ūkininkaujanti moteris dar sovietmečiu čia buvo paskirta dirbti agronome, sukūrė šeimą. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę V. Jovarienė viena pirmųjų rajone įsteigė savo ūkį. Tuomet moteris ėmėsi auginti žirgus, kuriais, pasak jos, nenorėjo apsiimti niekas kitas. Meilę žirgams iš tėvelio perėmusi Viktorija ilgainiui suprato, kad auginti šiuos gražuolius – itin brangu, todėl iš 30 teko pasilikti tik 6. Moteris nusprendė, kad žirgai bus auginami malonumui, o pragyvenimo šaltiniu taps ekologinis ūkis.
„Kuomet išėjome iš kolūkinės santvarkos, ūkininkaujant nebuvo pinigų nei trąšoms, nei chemijai – ūkininkauti ekologiškai apsisprendėme natūraliai. Mūsų auginamos daržovės, mėsa ir pienas – ekologiški, ekologiški esame daugiau nei 100 procentų. Toks mūsų gyvenimo tikslas“, – tikina pašnekovė.
Už skatinimą ūkininkauti ekologiškai V. Jovarienė sako esanti dėkinga Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytojui, ekologinio ūkio šalininkui, steigėjui, profesoriui Broniui Bakučiui ir agronomui, profesoriui, Anykščių Arklio muziejaus iniciatoriui Petrui Vasinauskui. „Jie mūsų geri bičiuliai, tai jie mus ir nuteikė, kad nepasiduotumėme, liktumėme ekologinių ūkių diegėjai, šalininkai, propaguotojai“, – tvirtina ji.
Karvės skiriasi išvaizda ir charakteriu
Ekologišką pieną ūkininkė parduoda vienai stambiai Lietuvos pieno perdirbimo įmonei, gyvulių prieauglį – mėsos perdirbimo įmonei. „Su vaikų ūkiu esame susikooperavę, tai vieni laikome pienines karves, kiti augina prieauglį mėsai ir veislei, bandos papildymui“, – priduria pašnekovė.
Ūkininkė rūpinasi dviejų, į Lietuvos genofondinių saugomų veislių gyvulių sąrašą įrašytų veislių karvėmis – Lietuvos šėmosiomis ir baltnugarėmis. Jos, pasak moters, yra tarpusavyje skirtingos ne tik išvaizda, bet ir charakteriu.
„Lietuvos baltnugarės – labai gražios, ir atrodo, kad tuo pačios didžiuojasi. O šėmosios – be galo mielos, labai prisiriša prie žmogaus, mūsų darbuotojai jas labai myli ir jeigu kas eina pro jas, jos kaip kareiviai suklūsta, visos žiūri. Mums net patiems atrodo, kad jų pienas skanesnis, ir sūriai geresni, yra ypatingi“, – meiliai apie augintines atsiliepia moteris.
Maistingam pienui – įvairūs žolynai
Moteris su šeima savo reikmėms iš karvių pieno gamina grietinę, sviestą, varškę, įvairius sūrius. „Sūrius sukabiname, padžioviname, jie fermentuojasi. Galėtume pardavinėti, bet dažniausiai viską išdovanojame. Jeigu kas ūkyje apsilanko, parodau, kaip gaminame, papasakoju, pavaišinu“, – svetingumo neslepia pašnekovė.
Ekologišką pieną pardavinėjanti moteris tvirtina, kad jos karvių duodamas pienas – natūralus, sveikas ir itin vertingas. „Kad pienas būtų kokybiškas, karvei reikia įvairių žolynų. Mūsų karvės daugiausiai ganosi natūraliose ganyklose, kuriose yra visko – ir vaisto, ir maisto, o ką karvės suėda, viskas – į pieną. Šiose pievose nėra pesticidų ar trąšų pėdsakų, nitratų, tik tai, ką pats augalas pagamina. Pieno skonis labai geras, pienu dalijamės ir su tais, kurie mums tomis ganyklomis leidžia naudotis“, – sako ji.
Už paramą pirko techniką
Moteris apgailestauja, kad pieno supirkėjai už ekologišką ir įprastinį pieną ūkininkams moka tiek pat. „Gerai, kad išmokos už ekologinį ūkininkavimą didesnės, tai kompensuoja mūsų išlaidas“, – sako ji.
V. Jovarienė taip pat yra gavusi paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. „Už gautas lėšas įsigijome techniką, be kurios ūkyje tiesiog neapsieisi: traktorių, ekologines akėčias, plūgus“, – džiaugiasi ji.
Pašnekovė viliasi, kad jos pradėtus darbus ateityje tęs ir sėkmingai ūkininkaus jos dukros, žemės ūkio specialistės, o trylikametė anūkė Šarūnė – mylės žirgus ne ką mažiau, nei močiutė. Jau nuo mažumės Šarūnė ropščiasi ant žirgo, jodinėja bei augina ponį. „Labai būtų gaila gyvulius išparduoti. Džiaugiuosi, kad vaikai juos myli, dirba ir netingi“, – šypsosi pašnekovė.
Žirgai – sena meilė
Praeityje moteris yra laimėjusi daugybę ristūnų varžybų. „Lenktyniavau su žirgais savo visą gyvenimą, kitais metais sueis 50, kai įvyko pirmos mano varžybos. Lenktynėse dalyvavau 33 metus, namie turiu nemažai medalių, apdovanojimų“, – prisimena ji.
Pirmosios lenktynės, kuriose dalyvavo V. Jovarienė, vyko 1966 m. Tuokart su žirgu Varpeliu pasirodžiusi mergina prieš lenktynių pabaigą nušoko nuo arklio ir atbėgo viena. Pasirodo, taip ji pasielgė dėl to, kad žirgas lenktinių metu nuvargo, o Viktorija nusprendė trasą geriau pabaigti pati. Merginos pastangos neliko neįvertintos – jai atiteko prizas už išradingumą. Tais pačiais metais Viktorija gavo naują žirgą, kurį paruošė žiemos varžyboms ant Sartų ežero ir aplenkė visus jose dalyvavusius vyrus.
Šiuo metu V. Jovarienė su dukromis augina sustambintus žemaitukus, yra įkūrusi ir arklininkystės muziejų, kuriame – per 2 tūkst. eksponatų. Lankytojai gali pasigrožėti senoviniais pakinktais, balnais, kamanomis, karietomis, pasagomis, žirgo tematika puoštais prieškario laikų atvirukais graviūromis, drabužiais ir kitais eksponatais. V. Jovarienė Užpaliuose taip pat organizuoja įvairias šventes – Žolinę, naktigones.
Daugiau informacijos apie įsipareigojimus pagal KPP priemones galima rasti Nacionalinės mokėjimo agentūros svetainėje.
Sužinok naujienas apie paramą pirmas – prisijunk prie NMA „Facebook“ paskyros!
Užsk. Nr. 2015/03-025
