„Beliko baigti nukarpyti kai kurių augalų stiebus, paruošiant juos žiemai. O tada galėsime planuoti atostogas", - šypsosi Kęstutis Vyšniauskas, kartu su žmona Viktorija gėlininkystės ūkį puoselėjantis jau 14 metų.
Gėlių augintojų ūkis įsikūręs te, kur jam ir derėtų būti - Gėlių gatvėje. Vyšniauskai sako, kad ne gatvės pavadinimas nulėmęs jų veiklą, bet veikla gatvės vardą. Maždaug 60 arų užimantis gėlininkystės ūkis didžiąją metų dalį traukia visus, kurie nori skoningai ir įdomiai apželdinti sodybas bei ieško klimato kaitai atsparių augalų veislių. Tokių, kurios gerai prisitaiko prie mūsų ilgų ir neprognozuojamų žiemų.
Apie tai, kad Vyšniauskų ūkyje auga ištvermingų veislių augalai, atvykėliams išduoda paliktas žiemoti atviras, nedengtas laukas, kuriame tarp daugybės neatpažįstamai pasikeitusių, nuskintų ir kitaip paruoštų augalų - žiemojimui pasiruošę kaktusai.
„Žmonės nori auginti ne lepius, o gamtos kaitai atsparius augalus. Tai mūsų ūkio privalumas. Dabar Lietuvoje yra didžiulis augalų pasirinkimas, tačiau niekas neužtikrintas, kaip jie augs, kaip prisitaikys. Pas mus atvykę pirkėjai savo akimis įsitikina, kokiomis sąlygomis auga augalai, mato, kad čia nėra nei šiltnamių, nei kitokių pagerintų sąlygų. Jeigu auga paprasčiausiame grunte, vadinasi, augs ir jų kieme", - pasakoja Kęstutis.
Verslo pradžia Vyšniauskų šeimai nebuvo atsitiktinė. Žemės ūkio akademiją baigę bendramoksliai agronomai daugiamečius augalus kolekcionavo savo malonumui ir savos sodybos puošimui. Vėliau tai tapo verslu ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
„Nuo pat pradžių viską darėme labai planingai, apgalvotai ruošiamės verslui. Asortimentas nebuvo toks didelis kaip dabar, bet vis vien augalų turėjome nemažai. Vėliau mūsų kolekcijos buvo pasiekusios daugiau kaip 10 tūkst. augalų rūšių, tačiau dabar jų turime šiek tiek mažiau - atsirinkome tai, kas tinkamiausia. Turime gausias lelijų, vilkdalgių, viendienių, varpinių augalų, melsvių, šilokų ir kitų gėlių kolekcijas. Kiekvienais metais iš užsienio atsivežame įvairių naujų gėlių rūšių ir veislių. Pradedame nuo vieno kerelio, jį įsigiję išbandome, padauginame. Po 3-4 metų bandymų tos gėlės, kurios ištvermingos lietuviškoms žiemoms ir yra dekoratyvios, jau dauginamos pardavimui", - pasakojo sutuoktiniai, užsiimantys ne tik augalų stebėjimu, dauginimu, bet ir gėlių selekcija.
Viktorija domisi lelijų kryžminimu ir naujų veislių išvedimu, o Kęstutis - vienadienių, bijūnų. „Jau keleri metai pardavinėju savo pačios išvestas lelijų veisles. Niekur kitur tokių nerasite. Ir atsparios, ir gražios. Žmonėms jos labai patinka. Nors ir nepigios, bet jas noriai perka. Selekcija - ilgas darbas, čia mes ne tiek dėl naudos, kiek vedini entuziazmo dirbame," - atvirauja gėlių ūkio šeimininkė.
Dauguma pirkėjų į Vyšniauskų ūkį atvažiuoja jau žinodami, ko nori. „Žmonės įvairūs, tad ir jų skoniai skirtingi. Daugiausia ieško egzotikos. Kai kam kaktusai patinka. Žiemoja nedengti niekuo, žydi gausiai. Populiarūs. Daugiau kaip 50 rūšių veislių išbandėm, liko 15. Vieniems pirkėjams reikia augalų alpinariumui, kitiems - vandens telkinio pakrantei apsodinti. Kartais žmonės atvažiavę prašo patarimo, ką vienoje ar kitoje žemėje sodinti, kas geriau augs. Būna, kad ir gėlyną suprojektuoji, ir augalus parenki pagal saulę, pavėsį, žemės rūšį," - pasakoja Vyšniauskai.
Į klausimą, ar visiems aplinkiniams kaimo gyventojams gėlynai jau suprojektuoti, Kęstutis tik nusišypso. Pritaria minčiai, kad savame krašte pranašu nebūsi. Paprastai klientai atvyksta iš didmiesčių. Vieta verslui tinkama - šalia autostrada, geras susisiekimas. Visa prekyba vyksta čia pat, ūkyje. Patys niekur augalų neveža, nebent pristato kolekcijas mugėse ir parodose.
Ūkininkai niekuomet nėra prašę valstybės paramos, neteikė paraiškų ES paramai gauti. „Nėra šiltnamių, nėra didelių sąnaudų. Praktiškai lėšos reikalingos tik naujų augalų įsigijimui. Yra mums siūlę, kad savo augalus pristatytume ir į prekybos centrus, bet dideliais mastais nenorėjome dirbti. Papildomos išlaidos būtų reikalingos darbininkų samdymui, o kai suvestume galutinius rezultatus, ne kažin kas ten liktų. Lietuvoje rinka nėra tokia didelė, kad galėtum tiek plėstis, jog pigiai pardavinėtum ir dar uždirbtum," - sako gėles puoselėjantys raseiniečiai. Uždirbtu pelnu jie nesiskundžia. Sako, kad užtenka ir pragyventi, ir pakeliauti. Štai ir dabar, artėjant žiemai, jie jau planuoja kelionę.
„Daug kur keliaujam. Kasmet kokiam mėnesiui išvykstame į šiltus kraštus. Paskutinė kelionė - Naujoji Gvinėja, Indonezijos salos. Pabuvojome Madagaskare, Kanaruose, Malaizijoje, Egipte, Libane. Domina visa tenykštė gamta. Be to, esame aistringi drugelių kolekcionieriai, turime didelę jų ekspoziciją. Mainome sugautus drugius su kitais kolekcionieriais iš įvairių pasaulio šalių. Bet čia ne verslas, o pomėgis. Pajamų iš to jokių, greičiau pinigų išleidimas. Tačiau gamtos trauka tokia didžiulė, kad negalime atsispirti. Nepabandžius sunku įsivaizduoti," - atvirauja Vyšniauskai, džiaugdamiesi, kad tiek jų gyvenimas, tiek kasdieninis darbas artimas ir mielas širdžiai.
