Avis geriausia parduoti pasibaigus žolei

 (16)
Svarbu, kad avys šiltai peržiemotų ir turėtų sočiai visaverčio pašaro. Prie tvartinio laikymo ir šėrimo avis reikia pratinti pamažu. Iš karto uždarytos avys sublogsta, nes nenori ėsti joms neįprasto sauso pašaro. Todėl iš ryto jas reikėtų išleisti į ganyklą ir anksčiau parvaryti į tvartą, o nakčiai paduoti sauso pašaro.
Avis geriausia parduoti pasibaigus žolei
© Reuters/Scanpix

Paskanauti – eglių ir pušų spyglių

Tvarte laikomoms avims pats tinkamiausias pašaras – smulkus kokybiškas šienas. Jo pakanka 1–1,5 kg per parą. Avys noriai ėda ir šienainį bei silosą, kurio per parą vertėtų duoti 2–3 kg. Taip pat neblogai avys ėda miežinius ir avižinius šiaudus, lęšių, seradėlių bei žirnių virkščias. Tačiau vasarinių javų šiaudais ar virkščiomis derėtų šerti tik nesukergtas avis, o sukergtas – tik pirmoje ėringumo pusėje. Taip pat 1 mėnesį prieš ėriavimąsi ir 20 dienų po jo nereikėtų duoti siloso.
Avys mėgsta pašarinius, puscukrinius ir cukrinius runkelius, morkas, bulves, griežčius, kaliaropes, turnepsus. Per parą jų galima duoti 1–2 kg. Taip pat galima duoti ir morkų, kopūstų, griežčių, burokėlių, runkelių ir kitokių lapų.

Pagrindinis energijos šaltinis yra grūdiniai pašarai. Avims tinka miežiai, avižos, kukurūzai, kviečiai ir visi kiti, kuriuose yra daugiau ląstelienos. Be to, nebūtina grūdų malti. Geriausia naudoti įvairaus santykio kelių rūšių grūdų mišinius, juos rupiai sumalus. Tačiau šeriant savos gamybos miltais, į juos reikėtų įdėti premiksų (5–10 g/kg). Pats vertingiausias yra specialus kombinuotasis pašaras atskiroms avių grupėms (0,2–0,5 kg per parą). Labai vertingas pašaras avims yra saulėgrąžų ir sėmenų išspaudos.

Tiesa, vienodas pašaras avims irgi nusibosta. Todėl reikėtų jas palepinti duonos plutele, bulvių lupenomis ar kitokiomis virtuvės, sodo, daržo atliekomis. Pavyzdžiui, rudenį darže visuomet būna atlikusių kreivų, mažų ar suskilusių morkų, kurios labai tinka veisliniams avinams (kergimo metu) ir augantiems ėriukams. Nuo lapkričio iki kovo mėnesio avys galėtų paskanauti eglių ir pušų spyglių, kurie pagerina apetitą ir aprūpina organizmą karotinu. Todėl kas savaitę į gardą reikėtų įmesti po kelias spygliuočių šakas.

Kiek pašarų sukaupti

Prastai šeriamos avys gali atsivesti neišsivysčiusius, silpnus ėriukus. Be to, mažėja jų pieningumas, prastėja ir plonėja vilna, padidėja sergamumas, sulėtėja prieauglio augimas. Kad taip neatsitiktų, būtina paruošti reikiamą pašarų kiekį pagal avių mitybos normas. Be to, jų reikia paruošti daugiau, nes dalis sandėliuose sugenda, sušąla, išsibarsto, nudžiūsta ar sumažėja jų maistingumas. Todėl sultingųjų pašarų normas reikėtų padidinti 15–20 proc., stambiųjų – 8–10 proc. Koncentruotųjų pašarų normų didinti nereikia.

Pašarų struktūroje šienas gali sudaryti 15–40 proc., šiaudai – 1–3 proc., silosas (šienainis) – 20–50 proc., šakniavaisiai – 3–5 proc., žolė (vasarą) – 60–90 proc., koncentratai – 15–40 proc. ir kiti pašarai – 1–2 proc.

Kiekvienas avių augintojas užsiaugina ir pasigamina nevienodą kiekį skirtingų pašarų, todėl jų struktūra (t. y. pašarų rūšys bei jų kiekis) kiekviename ūkyje gali skirtis. Tačiau pašarų paros daviniai turi būti sudaromi, atsižvelgiant į avių mitybos normas pagal tuo metu turimus ir naudojamus pašarus.

Sudarant racionus, reikia atsižvelgti ir į tai, kokį pašarų davinį avys galėtų suėsti, nes suėdamų pašarų kiekį riboja virškinimo trakto tūris. Todėl labai produktyvioms avims reikia duoti pašarų, kurių svorio vienete (sausojoje medžiagoje) yra daugiau energijos ir maisto medžiagų (koncentratų, lengvai virškinamų sultingųjų pašarų). O štai nedidelio produktyvumo kailiniuotosioms galima duoti mažesnės energetinės vertės stambiųjų ir sultingųjų pašarų.

Stambiųjų ir sultingųjų pašarų davinys avims sušeriamas per 2 kartus. Tuo tarpu koncentratus geriau atiduoti ryte.

Gerai įmitusios – išrankios

Didžiausią perspektyvą turi mėsinių avių auginimas ir gerai įmitusių avių realizavimas, todėl tikslinga avis ir jų prieauglį tam tikrą laikotarpį šerti intensyviai. Be to, Lietuvos mėsinių avių augintojams ateityje bus mokama pagal skerdenų kokybę. Juk puikiai žinome, kad penėtų avių ir prieauglio mėsa yra maistingesnė bei skanesnė, o skerdenos išeiga – apie 10 proc. didesnė.

Mėsai skirtas avis ir ėriukus reikėtų penėti atskirai, nes skiriasi jų mitybos normos bei paros prieaugiai. Ėriukai, gaudami tuos pačius pašarus kaip ir avys, greičiau auga ir sunaudoja mažiau pašarų. Visą penėjimo laiką jauniklių prieaugis didėja beveik vienodai, o suaugusių avių – kinta. Avys tik penėjimo pradžioje sparčiai priauga svorio, vėliau – lėčiau.

Norint atpenėti sulysusius ėriukus, prie intensyvaus šėrimo reikėtų pereiti palaipsniui. Iš karto pradėjus penėti intensyviai, sparčiai kaupiasi riebalai, bet silpnai vystosi raumenys. Daug riebalų susikaupia po oda ir ant vidaus organų. Pastebėta, jog gerai įmitusios avys pasidaro išrankios, neėda neskanių pašarų.

Paprastai ėriukai penimi 100–150, o suaugusios išbrokuotos avys – apie 60 dienų. Penėjimo trukmė priklauso nuo šėrimo normų ir pašarų maistingumo, veislės, lyties, amžiaus, laikymo sąlygų ir kitų veiksnių.

Penimų avių augimą skatina koncentratai. Avims jų reikėtų duoti po 0,2–0,5 kg per parą, priklausomai nuo penėjimo būdo ir pašarų kokybės. Anglų mokslininkai nustatė, kad ėriukai, ganomi geroje ankštinių-varpinių žolių ganykloje, ir be koncentratų priauga po 300 g per parą, o ganomi varpinių žolėje – po 240 g. Tuo tarpu Norvegijoje penimi ėriukai, ganyti rapsų žolėje, priaugo po 280–470 g per parą. Ėriukai ganykloje penimi ir Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, NVS ir kitose šalyse.

Nupenėtas avis geriausia parduoti tada, kai ganykloje baigiasi žolė – rugsėjo ar spalio mėnesį. Antra vertus, rudenį, nukasus bulves, visada būna mažų bulvių, kurias galima šerti penimoms avims ar ėriukams po 2–4 kg per parą. Tik bulves būtina nuplauti, nes žemės gali užkišti avių knygenas (prieskrandį). Taip pat negalima duoti pašalusių ar sudygusių bulvių, kad neapsinuodytų alkaloidu saloninu.

Labai svarbu, atsižvelgiant į avių ūkio paskirtį ir auginamų pašarų įvairovę, tinkamai pasirinkti avių šėrimo būdą, kad mažiausiomis pašarų ir darbo sąnaudomis būtų pasiektas numatytas gyvūnų svoris ir įmitimas. Nuo to priklausys avių ūkio pelningumas.

„Valstiečių laikraštis“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kaimo naujienos

Kiaulių maras – Jonavos r. (16)

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad liepos 31 d. pirmą kartą šiais metais Lietuvoje afrikinis kiaulių maras (AKM) užregistruotas mažame kiaulių ūkyje Jonavos rajone, Kulvos seniūnijoje, Čičinų k.

ES pratęsia paramą nuo Rusijos embargo kenčiantiems ūkininkams (8)

Ketvirtadienį Europos Komisija (EK) pranešė, kad praėjusiais metais taikyti pradėtos priemonės, kuriomis siekiama palaikyti Europos Sąjungoje (ES) pieno produktų, vaisių ir daržovių kainas reaguojant į Rusijos embargą, bus pratęsiamos galioti ir ateinančiais metais.

Pienas iš Šilutės – į visus šalies kampelius (1)

Iš tėvo perimtame ūkyje, Šilutės rajone, Egidijus Vičkus ūkininkauja jau penkerius metus. Mišriame ūkyje auginamos įvairios žemės ūkio kultūros, tačiau pagrindinė produkcija – pienas, kuris perdirbtas atsiduria ant stalo daugelio lietuvių namuose.

Ekologiškame ūkyje spaudžiami išskirtiniai sūriai (8)

Inturkės kaime (Molėtų r.) įsikūręs vienas stambiausių šalyje Giedriaus Prakapavičiaus ekologinis avių ūkis garsėja savo sūriais, jogurtu. Nors ši produkcija nėra pigi, pirkėjų sveikiems ir išskirtinio skonio gaminiams netrūksta.

Grybų kainos gąsdina (111)

Kol grybautojai mėgėjai dalinasi savo laimikių nuotraukomis socialiniuose tinkluose, Jotvingių gatvėje esančios turgavietės prekeiviai tikina, kad kol kas grybų gausa jų nedžiugina, o kainos daugeliui pirkėjų yra nepriimtinos. Nusipirkti grybų susigundo nedažnas.