Arvydas Karpys, turėdamas du aukštojo mokslo baigimo diplomus, neieškojo sotesnio duonos kąsnio ar lengvesnio gyvenimo svetur ir tvirtai apsisprendė šaknis leisti savoje žemėje. Nusipirko seną sodybą su aplink plytinčiais 8 ha žemės Kėdainių rajone, įregistravo jaunojo ūkininko ūkį ir nutarė auginti audines. Tačiau švelniakailių žvėrelių kaimynystė nepatiko kaimynui.
Sodybą pirko apgalvojęs
A.Karpys prisipažįsta ilgokai ieškojęs atkampios sodybos ūkininkauti. Žinodamas, kad auginant švelniakailius žvėrelius sklinda nemalonūs kvapai, kūrėsi kuo toliau nuo žmonių. 2008-aisiais tokią sodybą surado Josvainių seniūnijos Maleikonių kaime, šalia buvusių fermų komplekso. „Kurtis pradėjome nuo nulio. Iš pradžių pasistatėme vieną gardą-voljerą, kitais metais – antrą, o pernai – dar keturis. Ir tuomet prasidėjo kaimyno Alberto Rismano sunkiai paaiškinami priekaištai. Jis iš pradžių telefonu ėmė per patį įmygį žadinti dėl neva skalijančių šunų, dėl mano teritorijoje užsidegančios šviesos, nors jis gyvena beveik už puskilometrio ir dar tarp mūsų sodybų yra sodas. Nusprendė, kad jam miegoti neleidžia būtent mano šunys, nors visai šalia jo sodybos yra veikianti lentpjūvė, kurios turtą saugo šeši šunys. Bet tie šunys, sako, jam netrukdo. Trukdo tik manieji“, – apie ūkininkavimo pradžią kalbėjo A.Karpys.
Skundai ir komisijos
Paskui, pasakoja jaunasis ūkininkas, pasipylė į visas puses skundai: Visuomenės sveikatos centrui, aplinkosaugininkams, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) ir t. t. Ir kiekviena institucija ieškojo nusižengimų įstatymų raidei. Vienądien, sako, net aštuonetas įvairiausių institucijų atstovų į fermą suvirto. O kai ieškai, tai ką nors ir randi. VMVT pasigedo veterinarinio numerio. Bet čia pat paaiškėjo, kad jo nereikia, nes žvėreliams pašarai perkami iš registruotų įmonių. Pasigedo tvoros. Bet ir pats ūkininkas žinojo, jog ji yra būtina, tik laukė, kol baigsis speigai, kad galėtų ją tverti. Vos atšilus orams tą ir padarė. Aplinkosaugininkai ūkininką galėjo bausti nebent dėl poveikio aplinkai vertinimo neatlikimo. Bet toks vertinimas būtinas tik nuo 200 sąlyginių vienetų. Tiek gyvūnėlių A.Karpys neaugina ir greitai neturės.
Atliko tyrimus
It iš gausybės rago pilantis skundams, A.Karpys kreipėsi į UAB „Inžinerinės projekto dalys“, kad šios specialistai pasisakytų dėl poveikio visuomenės sveikatai. Ir jie parašė, kad „atlikus įvairius skaičiavimus, viršijimų ties siūloma 10-ties metrų sanitarinės zonos riba nenustatyta, t. y. žalingo poveikio nėra. (...) Grynas azotas iš mėšlo nesiskiria, skiriasi tik azoto junginiai (amoniakas, azoto monoksidas). (...) Leistinų ribinių aplinkos oro užterštumo verčių neviršijama“ ir t. t., ir pan. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas taip pat parašė savo išvadą, kad „poveikio vertinimas aplinkai neprivalomas“.
Bet dėl šventos ramybės A.Karpys darė ir tai, ko daryti nereikėjo: „Kadangi Lietuvoje kvapų matavimas neatliekamas, tą padariau Latvijoje. Išmatavo taršą ir išskaidė pagal taršos žemėlapį. Rezultatas nulinis. Tęsiu procedūras dėl sanitarinės zonos įregistravimo. Gavau savivaldybės pritarimą 61 voljero statybai, pateikiau statybos inspektoriui. A.Rismanas pareikalavo to projekto kopijos. Nesupratau, kokią teisę jis į jį gali turėti. Pasidariau ir žemės projektą, kad galėčiau kurti ūkininko sodybą, bet vėl neįtikau. Žvėrelių narvai – europinių standartų, turime veterinarijos gydytoją. Teritorija ne tik aptverta, bet ir eglutėmis apsodinta. Pirmiausia skubėjau nuo kaimyno pusės apsodinti, nors jis, kaip jau minėjau, gyvena beveik už puskilometrio. Nebežinau, ką daryti, jau pavargau.“
Valdininkai pavargo
Josvainių seniūnas Algimantas Sirvidas sako, kad Maleikonių kaime yra „įdarbintos“ jau visos įmanomos institucijos: „Manau, kad priežastis slypi kažkur kitur, nei viešai tai deklaruojama. A.Karpys stropiai vykdo visų tarnybų nurodymus, taiso, jei kas randama trupučiuką ne taip. Man keista, jog konfliktas kilo tarsi be priežasties. Ten atokus kaimas, ne kokia gyvenvietė. Fermos ir anksčiau ten buvo.“
Seniūnas mano, kad tarp vietinių gyventojų tokių nesutarimų nekiltų, nes jie gebėtų kaip nors susitarti, tarp kaimiečių dar yra gyvas jų garbės kodeksas. Šiuo atveju abi konfliktuojančios šalys yra kaimo naujokai.
Kėdainių maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Alfonsas Genys priekaištų A.Karpiui neturi: „Fermoje tvarka nepriekaištinga. Viskas deklaruota, pašarai – tik iš registruotos įmonės ir t. t. Jaunas žmogus kuriasi naujoje vietoje, pradeda nuo nulio, stengiasi viską daryti kruopščiai, rodos, galėtų būti pavyzdys, bet...“
Ieškos iki galo
A.Rismanas sakė, kad jis nori tik vieno – teisybės, kad viskas būtų pagal įstatymą. Taip, jis žino naują Vyriausybės nutarimą, bet jis esąs nelogiškas, todėl jį apskųs administraciniam teismui. Taip, jam trukdo lojantys šunys ir nuo judesio užsidegančios šviesos bei nuo žvėryno sklindanti smarvė. Jam trukdo kirai, kuriuos A.Karpys lesina. Klausiau, ką pagal A.Rismaną A.Karpys su tais kirais turėtų daryti. Juk jų liesti net aplinkosaugininkai neleistų. „Jei jau šitaip, jei niekur teisybės negalima rasti, tegul jis nuperka mano sodybą ir aš išeinu. Aš didžiulius pinigus į ją investavau, tai tegul jis perka. Antraip aš nenusileisiu.“
Nebenusileisti žada ir jaunasis ūkininkas Arvydas. Sako, gal ras straipsnį, numatantį atsakomybę už trukdymą verslui ir terorizavimą: „Kitaip aš negaliu pavadinti to, kai pažadina viduryje nakties, kad pasikalbėčiau su šunimi, kuris net ne mano.“
