Manyta, kad sodybas jie įsigyja tik savaitgaliams praleisti, tačiau faktai sako ką kita: čia dirbama, tiesa, ne visada prie žemės arba ne tiek prie žemės.

Atsikėlė jaunas, nors buvo ir dvejonių

Buvęs klaipėdiškis Mikas Jusys mokėsi vidurinėje mokykloje, kai jo tėvai pradėjo ieškoti sodybos kaime. Surado, tiesa, ne uostamiesčio pašonėje, o už gerų septynių dešimčių kilometrų – Rietavo sav. Lopaičių kaime. Nemažas atstumas galbūt ir buvo priežastis, kad sodyba tapo ne savaitgalio poilsio, o nuolatinio gyvenimo vieta. Pats Mikas šiandien čia – tikras šeimininkas, integravęsis į vietos bendruomenę ir ūkininkaujantis.

Paklaustas, kodėl, jo manymu, miestiečiai, atvykę į kaimą, imasi ne kiaules ar grūdus auginti, o verčiasi aplinkiniams kartais neįprasta veikla – augina ožkas, brandina sūrius, M. Jusys neslėpė: svarbų vaidmenį čia atlieka paprasčiausias verslumas.

„Galbūt miestiečiai yra tiesiog verslūs. Kaimo jaunimas nesugalvoja nieko kito, tik tai, ką darė jų tėvai, todėl tas užburtas ratas ir sukasi. O atvykęs miestietis nori gaminti galutinį produktą. Be to, išsikraustę iš miesto jie palieka ten savų žmonių ratą, kontaktus ir turi kur savo produkciją realizuoti. Mes iš pradžių ėrieną irgi tik draugams pardavinėjome, o dabar ratas išsiplėtė. Jei produkcija gera, kodėl neparduoti ir kitiems. Kiek žinau, kaime sūrius pardavinėja parduotuvės kainomis, gal net pigiau. Mama iš ožkos pieno gamina ir sūrelius, ir jogurtus, važiavo į seminarą, kursus, apie fermentinius, pelėsinius sūrius paskaitų klausė", – pasakojo M. Jusys.

Tiesa, pats Mikas ne iš karto į kaimą šoko – buvo ir dvejonių, ir skaičiavimų.

„Kai tėvai čia atsikėlė, aš, tiesą pasakius, neplanavau kaime gyventi, juk esu miesto vaikas. Baigiau informatikos mokslus, Klaipėdoje pasiūlė neblogą darbą, davė dvi savaites pagalvoti. Skaičiavau, pirštus lanksčiau už pliusus ir minusus, buvo minčių net kaimo turizmu užsiimti. Ir atvažiavau. Paskui kaimo turizmo burbulas sprogo – kelis bandomuosius turistus priėmę pamatėme, kad geriau paskui gyvulį vaikščioti, o ne paskui turistą", – galutinį apsisprendimą įvardijo Mikas.

Lopaičiuose Jusių šeima buvo pirmi klaipėdiečiai, o dabar jų čia visas būrys. Paskui jo tėvus vienas po kito ėmė keltis ir kiti klaipėdiečiai.

"Mums įsikūrus daug kas atvažiuodavo į svečius, matyt, patiko, nes po to atsikėlė ne viena šeima. Mamos draugė sodybą nusipirko, tik ji neūkininkauja, po to dar vieni, o iš viso, manau, kokios šešios šeimos. Tiesa, yra ir išsikėlusių. Tada sodybų daug pardavinėjo, nes kaimas buvo beveik tuščias, apšepęs ir užžėlęs", – pasakojo M. Jusys.

Miestiečių daugėja, nors žino, kad reikia daug dirbti

Dar vienas Lopaičių kaimo gyventojas – dailininkas Virgilijus Bizauskas, taip pat atsikėlęs iš Klaipėdos, sakė "Manau, iš miesto atvažiavę žmonės yra platesnių pažiūrų, daugiau matę ir kitokių interesų. Miestiečiai dažniausia atvažiuoja turėdami nekaimietiškas specialybes, su savo profesija ir ji suteikia tam tikrą šarmą, toks žmogus yra įdomus aplinkai".

Tiesa, vitražus kuriantis meistras ypatinga žemės ūkio veikla kaime nesiverčia, labiau rūpinasi savo profesine veikla, tačiau sau pavalgyti užsiaugina. Pasodino lazdynų, laiko vištų, numatęs auginti daržoves, įsitaisyti ožkų.

„Sodybą nusipirkus atsiranda nemažai darbo, neužtenka nušienauti, yra ir kitų darbų. Kuo daugiau tvarkai, tuo daugiau to darbo randasi. Jei nori, kad aplinka būtų graži, reikia daug darbo įdėti", – įsitikino lopaitiškis.

Pagyvino kaimo veiklą

Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas pripažįsta, kad vienu metu į jų kaimus, tarp jų ir į Lopaičius, atvykdavo nemažai miestiečių ir ieškodavo negyvenamų sodybų.

Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas
„Buvo momentas, kai miestiečiai intensyviai ieškojo negyvenamų sodybų, jas pirkdavo ir įsikurdavo. Dabar atvažiavusiųjų nebedaugėja, kai kas ir išsikėlė", – sakė seniūnas.

Paklaustas, kodėl atvykėliai taip domėjosi būtent Tverų apylinkėmis, seniūnas sakė manantis, kad miestiečius traukia civilizacijos mažai paliestos vietos.

"Mūsų kraštas melioracijos nepaliestas, kraštovaizdis natūralus, žmonės mielai tai renkasi, tai juos traukia. Manau, tos vietos juos labiausiai vilioja savaitgalio poilsiui, o į Klaipėdą važinėja dirbti. Tačiau gyvenimas taip susiklosto, kad naujakuriai, investavę į sodybas nemažus pinigus, bijo jas ilgam laikui palikti be priežiūros, apsigyvena ir tampa nuolatiniais gyventojais. Laikui bėgant kai kurie jau ir paseno, gauna pensijas, santykiai su miestu nutrūksta arba silpsta", – situaciją apibūdino Tverų seniūnas.

Paprašytas įvardyti, kuo skiriasi vietos gyventojai ir atvykę miestiečiai, seniūnas nedvejoja – kaimo žmonės konservatyvesni, miestiečiai – iniciatyvūs.

„Senieji kaimo žmonės labiau sėslūs ir daro tai, ką moka. Jų palikimas yra žemdirbystė – kokie buvome, tokie ir tebesame. Tam sukurta visa bazė, žemė, pastatai, tėvų palikimai... Naujovių neieško, gamina daugiausia žaliavą, perdirbti ją nelabai sekasi. Esame bandę tai skatinti, tačiau nepadeda. Galbūt tam reikia pasiryžti, iškyla rinkų problemos. O čia atvažiuoja, pieną paima ir galima dirbti toliau. Miestiečiai neretai yra meno žmonės, antai V. Bizauskas kasmet rengia dailininkų plenerus ir mums kūrinių padovanoja. Atvyksta verslių žmonių, prisidedančių prie seniūnijos pažangos. Vienas pirmųjų atsikėlusių įsirengė akmens dirbtuves, kuriose ir vieną kitą vietos gyventoją įdarbino", – sakė A. Zalepūgas.

Tverų kaimo bendruomenės pirmininkas Aurimas Puidokas priduria dar daugiau.

„Atvykusieji pamato, kaip gali prisidėti prie vietos veiklos. Klaipėdiečiai Tveruose įsteigė dienos centrą socialiai remtinų šeimų vaikams. Čia jie po pamokų gali ateiti, nusiprausti, pažaisti, paruošti pamokas. V. Bizauskas buvusio malūno vietoje rengiasi arbatinę statyti. Nevietiniai atvykę supranta, kad gali kažką keisti ir tai daro, jų žvilgsnis į vietos gyvenimą kitoks", – sakė bendruomenės pirmininkas A. Puidokas.

Istorijos pamokos

Netrūksta iš miestų į kaimus atsikėlusiųjų ir kitose Žemaitijos vietovėse. Neseniai teko susipažinti su Aušros ir Vytauto Pupkevičių šeima, kuri, kažkada gyvenusi Kaune, išsikėlė į Londoną ir po 15 metų grįžo į Lietuvą. Ne į Kauną, o į atokų Stirbaičių kaimą Plungės rajone. Čia šeima augina ožkas, spaudžia ir brandina sūrius, puoselėja planus išvystyti šį verslą ir tai neblogai sekasi.

Vilnietis Paulius Klapatauskas to paties rajono Vilkų kaime ūkininkauja: augina karves, iš jų pieno slegia ir brandina sūrius, kurie keliauja ir į turgus, ir į muges dideliuose miestuose, kur tikrai nelieka nepastebėti.
Pauliaus Klapatausko sūriai Klaipėdoje, mugėje

Savo paskyroje feisbuke Paulius rašo: „Mes gaminame brandintus pelėsinius sūrius neskubėdami, pasimėgaudami, įsižiūrime ir įsiklausome į supančią gamtą. Gyvename ir savo tris karves ganome Žemaitijos nacionaliniame parke, Vilkų kaime, nors esame (buvome) vilniečiai. Viskas prasidėjo nuo mūsų pirmosios džersių veislės karvės Uošnos. Jos vanilės spalvos pienas suteikia sūriams graikinių riešutų poskonį. Fermentinių sūrių gamyba nebuvo plačiai žinoma Lietuvoje. Tačiau pavienės fiksacijos istoriniuose šaltiniuose liudija apie tai, kad fermentinių (Šiaurės vakarų Lietuvoje „olandiškų“) sūrių gamyba buvo žinoma. Etnografas J. Mickevičius Rėpšaičių kaime yra užfiksavęs M. Salytės-Janušienės, gyvenusios šiame kaime iki 1925 metų, paliudijimą, kad „olandiškus sūrius liedavo naudodami sūragrobį“. Sūragrobis – šliužo fermentas.“

Taigi miestiečiai, atsikėlę į kaimą, lyg ir nieko naujo neišrado, paprasčiausiai atskleidė istorijos knygą ir pratęsė tai, ką neretai darydavo ir išradingesni jų senoliai.