Tačiau, kaip pastebi nepriklausomas apžvalgininkas Rytas Staselis, nuotaikos Minske kinta, tikėtina, kad imama galvoti apie priežastis, dėl kurių jėgainė gali tapti per didele našta.

Specialusis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas Astravo AE klausimais Dainius Kreivys LRT RADIJO laidoje „LRT Aktualijų studija“ teigė, kad Astravo AE projektas esąs politinis, o jėgainės aikštelė šalia Lietuvos sienos pasirinkta todėl, kad čia stovėtų tiksinti bomba.

„Projektas politinis – nuo aikštelės parinkimo iki palūkanų, kurias Baltarusija moka už paskolą: mokamos dešimtys procentų palūkanų. Projektas yra negyvybingas iš esmės, Baltarusija neturi galimybių konkuruoti rinkoje, neparduodama elektros mažesnėmis už savikainą kainomis.

Be to, lenkai labai aiškiai pasako, kad, jei neuždarysime šios elektros tekėjimo iš Baltarusijos, apie sinchronizaciją galime nesvajoti.

Sąraše pasirinkta aikštelė buvo 17 iš 25 aikštelių Baltarusijoje. Aikštelė yra parinkta specialiai, kad būtų pašonėje ir būtų tiksinti bomba. Žinome darbo kultūrą, technologijų lygį, kaip jau kelissyk krito reaktoriai, tad apie saugumą šioje atominėje elektrinėje mums kalbėti yra labai sunku. Juo labiau, kad turime pavyzdį Černobylyje, kitus Rusijoje vykstančius incidentus.

Tai kelia didžiulę baimę ir manau, kad Vyriausybė teisingai mato tuos dalykus ir priima teisingus sprendimus“, – teigė D. Kreivys.

Nesaugu, bet avarijos nelaukia niekas

Tokiai sąmokslo teorijos versijai, kad Astravo AE specialiai statoma kaip tiksinti bomba, pasak politologo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo Vyčio Jurkonio, prieštarauja tai, jog Astravas nebuvo vienintelis AE statybų variantas.

Vytis Jurkonis

„Mano žiniomis, iki 2008-ųjų buvo svarstomos keturios galimos aikštelės – Kukšinovskaja, Krasnopolianskaja, Astravo ir Verchniadzivinsko. Dvi iš jų yra arčiau Rusijos, viena – arčiau Latvijos, ir tik Astravas Lietuvos pašonėje. Apie tai rašė nepriklausoma Baltarusijos žiniasklaida ir, kiek pamenu, Horkio miesto gyventojai gana aktyviai priešinosi, kad AE būtų statoma šalia jų miesto.

Būtų beprotiška manyti, kad Astravo AE pasirinkta sąmoningai grasinant galimomis avarijomis ar diversijomis. Tačiau versija, jog Astravo AE galėjo būti pasirinkta ir kaip galimas pleištas aktyviai Lietuvos energetikos politikai ir kaip alternatyva Visagino AE, yra tikėtina“, – kalba politologas.

Nepriklausomas apžvalgininkas R. Staselis sako neabejojantis, kad Astravo AE – politinis projektas. Tai esą liudija ir jo ekonominio pagrindimo trūkumas, ir atsiradimo aplinkybės, tačiau pašnekovas nemano, kad juo būtų galima siekti ekologinės žalos kaimynei Lietuvai.

„Ar tai politinis projektas? Žinoma. Turint mintyje, kad jis kilo 2009-aisiais, kai Lietuva paskelbė apie Visagino AE, rusai ir baltarusiai tuomet paskelbė apie Kaliningrado ir Astravo atomines elektrines.

Kažkada Vladimiras Žirinovskis sakė, kad šalia Baltijos šalių sienos reikia sudėti radioaktyvių atliekų kapinyną ir pastatyti milžinišką ventiliatorių, kad radioaktyvias atliekas pūstų čia.

Aš tokiais dalykais nelabai tikiu. Taip, tai yra geopolitika, bet dėl minties, kad yra noras ekologiškai pakenkti, esu skeptiškas. Pati technologija, kiek suprantu iš ekspertų pateiktos informacijos, yra saugi, sertifikuota, pagal tą pačią technologiją stato ir suomiai su rusais. Tačiau klausimas, kaip jėgainė bus pastatyta, o stato jie tikrai ne europietiškai“, – sako R. Staselis.

Minskas pradeda suprasti, kad jėgainė gali tapti nepakeliama našta?

Astravyets Nuclear Power Plant

R. Staselis palygina du kaimynystėje planuotų statyti jėgainių situacijas. Abi prasidėjo kaip politinis projektas, kai Rusija ir Baltarusija išgirdo apie Visagino AE idėją, tačiau jėgainės Kaliningrade istorija kiek kitokia, nei Baltarusijos.

„Kai baigiasi politika, atsitinka, kaip Kaliningrade. Atsivertus Kaliningrado elektrinės verslo planą, galima rasti informaciją, kas, anot jų, vartos elektros energiją. Buvo numatyta, kad kai dviejų planuotų statyti reaktorių pagamintos elektros pasiūla viršys Kaliningrado regiono paklausą, elektra modernizuotais elektros perdavimo tinklais bus parduodama Lietuvai, eksportuojama į Švediją „NordBalt“ jungtimi, „EstLink“ jungtimi – į Estiją, Latviją ir Suomiją, o kai bus baigta jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, ja elektrą planuota eksportuoti ir į Lenkiją.

Jie galvojo, kad, pasinaudodami mūsų infrastuktūra, pasieks visas rinkas, tačiau, negavę prieigos prie mūsų infrastruktūros, elektrinės statybas užšaldė.

Apie tai, kas vyksta Astrave, yra labai mažai informacijos. 2009-aisiais, kai pasaulyje vyko finansų krizė, Aleksandrui Lukašenkai atsirado galimybė gauti 10 mlrd. dolerių kreditą iš Rusijos ir sukurti darbo vietas viename iš depresinių regionų.

Ko gero, A. Lukašenka daugiau apie nieką kita, jokį verslo planą, kur jie dės pagamintą elektros energiją, negalvojo, visa tai buvo pateikiama kaip amžiaus statyba, o Rusija rinkosi statybų aikštelę prie Lietuvos, aukštos įtampos linijų“, – kalba pašnekovas.

Kaip pažymi R. Staselis, A. Lukašenkos interesas prieš penketą metų buvo aiškus, dabar Baltarusijos prezidento nuotaikos, panašu, keičiasi. Neseniai spaudos konferencijoje kalbėjęs A. Lukašenka pareiškė, esą jėgainę stato Rusija, o jis čia niekuo dėtas.

„Ar jis taip sako, nes tuo metu taip reikia sakyti, ar todėl, kad randasi problemų ir klausimų dėl to, kaip reikės parduoti elektrą, sunku pasakyti. Tačiau tikėtina, kad baltarusiai dabar pradeda galvoti, ką daryti, nes paklausti, ar jie gali pagaminti elektrą pigiau nei kaina „Nord Pool Spot“ elektros energijos pardavimų biržoje, į šį klausimą neatsako.

Mano manymu, jų elektros savikaina turėtų siekti apie 70 Eur/MWh (didžiausia kaina „Nord Pool Spot“ biržoje siekia apie 50 Eur/MWh – LRT.lt), tad jiems teks subsidijuoti tą kainą ir užkrauti didesnę kainą savo vartotojams arba mokesčių mokėtojams, arba rusams. Bet dėl to nėra sutarta“, – sako R. Staselis.

Būdai stabdyti statybas – realūs, dalis – kiek pavojingi


Būtent didelė Astravo AE išlaikymo našta gali tapti svarbiu veiksniu, prisidedant prie jos statybų stabdymo, sako R. Staselis ir V. Jurkonis. Lietuva tam tikrai gali turėti įtakos savo priimtais įstatymais.

„Vienas būdas stabdyti ar bent apsunkinti šios elektrinės statybas – neįsileisti vadinamųjų komercinių elektros srautų į Lietuvą. Pavyzdžiui, jei būtų priimtas įstatymas, draudžiantis praleisti, importuoti elektros energiją iš nešvarių, nesaugių jėgainių, „Litgrid“ galėtų fiziškai atjungti jungtis su Baltarusija arba nustatyti nulinį pralaidumą iš šios šalies elektros jėgainių.

Prieš keletą dienų pasirodė pranešimas, kad Lenkijos sistemos operatorius oficialiai gavo leidimą riboti elektros energijos importą iš Lietuvos ir Švedijos, taigi nors sudėtinga, tai yra įmanoma.

Baltarusių problema – užsitikrinti, kad kažkas pirks jų gaminamą elektros energiją, nes pradėjęs veikti reaktorius negali būti tiesiog atjungtas. Tačiau ta įmonė nesugebės iš jokio verslo pasiekti tokių subsidijų, kad galėtų per pusę ar dar labiau subsidijuoti kainą. Taigi kiekvienas destruktyvus jų požiūriu veiksmas, kad elektros energija nebus perkama ar praleidžiama, yra labai gera priemonė“, – komentuoja R. Staselis.

Tiesa, kaip pažymi R. Staselis, labai blogai žaisti energetika, ypač branduoline, nes, ribojant fizinius srautus iš branduolinės elektrinės prie savo sienų, sukuriama prielaida nesaugumui.

„Yra milijonas visokių niuansų, politikai dažnai kalba apie jiems patogius. Tačiau turi būti aišku, kad tai yra problema, tuo klausimu turi būti visų konsensusas ir jokie politikai negali galvoti galintys „prasisukti“, nuvykti pas A. Lukašenką ir parduoti mūsų rinką“, – sako jis.

V. Jurkonio teigimu, didžiausias klausimas iš tiesų yra tai, ar ši Baltarusijos avantiūra bus ekonomiškai naudinga, tad kaimyninių valstybių (ne)bendradarbiavimas yra vienas iš kertinių veiksnių. Jei Lietuva neleis naudotis savo infrastruktūra, jei į projektą rezervuotai žiūrės ir Lenkija, Minskas susidurs su nemažai iššūkių.

„Kitas ne mažiau svarbus ir Baltarusijoje nutylimas yra atominės jėgainės uždarymo klausimas. Tai juk irgi milžiniški pinigai, Lietuva tai žino iš Ignalinos AE istorijos. Suprantama, kad oficialiajam Minskui dabar daugiau rūpi AE startas, bet jis kartu sąmoningai nutyli būsimos ekonominės naštos po AE uždarymo klausimą, nes juk tai nebus A. Lukašenkos rūpestis.

Tačiau, be viso to, būtina ir apeliuoti į tarptautines institucijas, ypač tas, kurios gali netiesiogiai finansuoti šį projektą (pavyzdžiui, Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas). Žinoma, Baltarusija yra autoritarinė valstybė, neatskaitinga nei savo žmonėms, nei tarptautiniams įsipareigojimams, tad tarptautinės rezoliucijos ir dvišalės pastangos turės ribotą poveikį jei politinė valia Maskvoje ir Minske bus stipri“, – pažymi V. Jurkonis.