„Nielsen“ atliktos apklausos duomenimis, augančias komunalinių paslaugų kainas kaip svarbiausią problemą nurodė 17 proc. apklaustųjų, dar 14 proc. respondentų teigė, kad tai yra antras pagal svarbą jų rūpestis. Vis dėlto daugiausia lietuvių tvirtino esantys labiausiai susirūpinę savo sveikata. Analogiško 2011 metų antrąjį ketvirtį atlikto tyrimo duomenimis, sveikata buvo 9 vietoje. Kas sukėlė tokius pokyčius, sunku paaiškinti. Tuomet sveikata buvo vienas iš trijų mažiausiai rūpesčių keliančių dalykų kartu su tėvų gerove. Pastaroji ir šiemet liko antroje nuo pabaigos vietoje.
Šių metų rūpesčiai išsidėstę taip: sveikata, komunalinių paslaugų kainos, darbo vieta, vaikų švietimas, augančios degalų kainos, skolos, augančios maisto kainos, darbo ir laisvalaikio pusiausvyra, ekonomika, tėvų gerovė, politinis stabilumas.
Stabilios liko tik skolos
Pernai rūpesčių rikiuotė atrodė taip: augančios komunalinių paslaugų kainos, augančios maisto kainos, vaikų švietimas, darbo vieta, darbo ir laisvalaikio pusiausvyra, skolos, ekonomika, augančios degalų kainos, sveikata, tėvų gerovė, politinis stabilumas. Palyginus dvejų metų duomenis, toje pačioje vietoje pagal rūpesčių svarbą liko tik skolos, įsikūrusios per vidurį, ir politinis stabilumas, lietuviams keliantis mažiausiai rūpesčių.
Pasaulyje atliekama daugybė rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų. Tiesa, pas mus – kol kas mažiau nei kitur. Lietuvos rinkos ir socialinių tyrimų asociacijos duomenimis, vienas žmogus rinkos tyrimams per metus Lietuvoje išleidžia vidutiniškai 4,91 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerio. Kitose šalyse šie skaičiai – žymiai didesni: Austrijoje – 21,24, Čekijoje – 12,77, Estijoje – 13,63, Latvijoje – 7,67, Vokietijoje – 40,60, Lenkijoje – 7,27, Didžiojoje Britanijoje – 68,02, JAV – 29,12 dolerio.
Akivaizdu, kad šiai sričiai tiek daug lėšų ir dėmesio skiriama ne dėl smalsumo, o todėl, kad gyventojų nuomonės ir nuotaikos ilgainiui virsta veiksmais. Vis dėlto sociologiniai tyrimai duoda labai daug peno interpretacijoms, bent jau Lietuvoje – tai tikrai, nes dažnai sunku pasakyti, ką respondentai turėjo galvoje – galbūt klausimą suprato savaip, galbūt norėjo pasirodyti geresni. Juk net klausimą „Kaip laikaisi?“ įvairių šalių gyventojai supranta skirtingai ir skirtingai į jį atsako. Vieni net gulėdami ant šaligatvio apsikloję vakarykščiu laikraščiu atsakys, kad laikosi puikiai, kiti teigs, kad iki visiškos laimės dar trūksta siaubingai daug dalykų, tokių kaip tam tikros firmos tam tikros spalvos stiklinaitė dantų šepetukams laikyti.
Staigus susirūpinimas sveikata
Tad jei Vakarų Europos gyventojas sako, kad rūpinasi savo sveikata, tikėtina, jis turi omenyje, jog sveikai maitinasi, bėgioja, nerūko, atlieka profilaktines sveikatos patikras. Asmeninės pastangos ir motyvacija čia dažnai neturi daug reikšmės – tiesiog taip įprasta, ir žmogus elgiasi taip, kaip didžioji dalis visuomenės. Tačiau ką turi omenyje lietuviai, teigdami, kad rūpinasi sveikata, sunku pasakyti. Mat kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai Europos Sąjungoje (ES) yra tarp mažiausiai besirūpinančiųjų savo sveikata. Remiantis tyrimo, kurį atliko Europos Komisija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, duomenimis, Lietuvos moterų tikėtina gyvenimo trukmė siekia 77,2 metų, ir tai yra ketvirtas nuo galo rezultatas ES (visoje ES – 80,8 metų).
Gera sveikata nepasižymintys lietuviai rikiuojasi greta daugiausia žalingų įpročių turinčių Europos gyventojų. Rūkančių ES gyventojų vidurkis siekia 24,2 proc., o Lietuvoje rūko 26,5 proc. gyventojų. Alkoholio lietuviai suvartoja maždaug 12 litrų per metus, ES vidurkis – 10,8 litro kiekvienam vyresniam kaip 15 metų žmogui. Beje, Lietuvos gyventojai tabako gaminių ir alkoholinių gėrimų vartojimą nurodo kaip svarbiausius veiksnius, galinčius lemti sveikatos būklę.
Nors tokios ligos kaip hipertonija, depresija, vidurių užkietėjimas, antrojo laipsnio diabetas, kvėpavimo sutrikimai, nemiga yra įveikiamos žmogui pakoregavus mitybą, sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma lietuvių rinkdamiesi maistą daugiau dėmesio skiria kainai, o ne maisto kokybei.
Tad tikėtina, kad rūpinimasis sveikata daugeliu atvejų yra pasyvus, o ne aktyvus veiksmas, kaip ir rūpinimasis augančiomis komunalinių paslaugų kainomis. Nagrinėjant tokias temas galima kalbėti ir apie vertybes – ar imamasi kokių nors veiksmų padėčiai pagerinti, ar tiesiog tuščiai nerimaujama.
Pirmauja fiziologiniai poreikiai
Šią problemą galima „apversti“ ir kitaip. Amerikiečių psichologas Abrahamas Haroldas Maslou, vienas iš humanistinės psichologijos mokyklos įkūrėjų, yra sudaręs garsiąją žmogaus poreikių piramidę. Visus poreikius jis suskirstė į žemesniuosius ir aukštesniuosius.
Ši piramidė atrodo taip: fiziologiniai poreikiai (maistas, vanduo, pastogė), saugumo poreikiai (apsauga nuo pavojų, grėsmių ir vargų), socialiniai poreikiai (priklausomybės kokiai nors grupei jausmas, draugystė, parama), poreikis būti gerbiamam ir pripažintam (savęs vertinimas, reputacija, statusas, aplinkinių pagarba ir pripažinimas), saviraiškos poreikis (poreikis išreikšti savo galimybes, nuolat tobulėti).
A. H. Maslou teigimu, kol nepatenkinti žemesnieji poreikiai, žmogus nepereina į aukštesnį lygį, ir kol mes turime bėdų dėl tokio paprasto poreikio kaip šiluma būstuose kitos vertybės pasitraukia į antrąjį ar net trečiąjį planą. Dėl to, matyt, rūpinimasis tėvais ir liko tokioje mūsų nepuošiančioje vietoje.