Be to, priduria jis, reikia nepamiršti, kad sąskaitos už šildymą dydį lemia ne tik kilovatvalandės kaina.
– Ką rodo išankstiniai skaičiavimai – kokių kainų laukti?
– Yra du parametrai, kurie lemia sąskaitos dydį už buto šildymą. Pirmasis – kilovatvalandės kaina. Šį šildymo sezoną ji bus truputį mažesnė. Praeitą šildymo sezoną kilovatvalandė kainavo 6,12 euro cento – tai vidutinė Lietuvos kaina. Šį šildymo sezoną laukiama, kad kaina bus 5,7 cento, t. y. 7–8 proc. mažesnė.
Tai šilumos kilovatvalandės kaina, bet sąskaita susideda iš dviejų parametrų: kaina dauginama iš to, kiek tos šilumos kilovatvalandžių kiekvienas namas arba butas suvartoja. Įvairovė labai didelė. Tai labiausiai priklauso nuo pastatų būklės.
Jeigu namas sandarus, naujas arba modernizuotas, apšiltintas, tokio namo kvadratinis metras per mėnesį vidutiniškai suvartoja apie 6–7 kilovatvalandes šilumos.
Jei gyvename sovietinės statybos nešiltintame standartiniame blokiniame name, to namo kvadratinis metras per mėnesį vidutiniškai suvartoja apie 21 kilovatvalandę. Įvertinant tai, kad praėjusios žiemos buvo truputį šiltesnės, šis dydis sudarė apie 18 kilovatvalandžių.
Tokiuose namuose gyvena didžioji Lietuvos visuomenės dalis – iš 700 tūkst. butų, kurie perka šilumą iš centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, nešiltintos sovietinės statybos standartiniuose namuose butų skaičius siekia apie 450 tūkst.
Didžiausia problema yra ta, kad Lietuvoje dar yra nemažai pastatų, kurių būklė labai prasta, jie nešiltinti. Ten šilumos suvartoja daug ir sąskaitos labai didelės.
– Ar brangiausi ir pigiausi miestai išlaikys savo pozicijas, ar čia truputį kažkas pasikeitė?
– Dabar truputį viskas nusistovėjo, nes didžioji Lietuvos šilumos tiekimo įmonių dalis perėjo prie biokuro.
Jau apie 35 Lietuvos miestai gamina šilumą, kūrenant tik biokurą. Biokuras yra medžio atliekų skiedros, kurios tris kartus pigesnės už gamtines dujas.
Vidutinė šio kuro kaina siekia apie 120 eurų už naftos tonos ekvivalentą.
Šį šildymo sezoną gamtinių dujų kaina šilumos tiekimo įmonėms yra apie 450 eurų už naftos tonos ekvivalentą. Įmonių, kurios didžiąją šilumos dalį gamina, kūrendamos biokurą, šilumos kilovatvalandės kaina – 4–6 centai už kilovatvalandę.
– Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija (VKEKK) nusprendė, kad prancūzų valdoma „Vilniaus energija“ per pastaruosius trejus metus neteisėtai gavo 24 mln. eurų viršpelnio, šiluma vilniečiams dėl to turėtų sumažėti penktadaliu. Taip bus tik teoriškai ar ir praktiškai?
– Turiu „Vilniaus energijos“ rugsėjo mėnesio kainą – 5,36 euro cento, „Baltermos“ kaina yra 7,09 cento. Tai, apie ką paklausėte, yra „Vilniaus energijos“ ir VKEKK skaičiavimų palyginimai. „Vilniaus energija“ su VKEKK išsiaiškins tai, ko jūs paklausėte, nes VKEKK paskelbė, „Vilniaus energija“ atsakė, kad jie teiks atsakymus, todėl šis klausimas šiandien dar atviras.
Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus energijos kainos yra 4–5,5 cento. Visuose kituose miestuose kainos yra 5–6 centai, o tuose miestuose, kur kainos didžiausios, jos siekia 7–8 centus. Norėčiau pasakyti, kad kainos Lietuvos šilumos tiekimo įmonėse vienodėja. Praeis dar keleri metai, kol nusistovės kuro struktūra ir Lietuvos šilumos tiekimo įmonių kainos bus tokios pat, kaip ir Skandinavijos valstybėse, – 5–6 euro centai už kilovatvalandę.
– Premjeras kadencijos viduryje žadėjo, kad Vilniuje ir Kaune per porą artimiausių metų šildymo kainas bus galima sumažinti ketvirtadaliu. Kaip įgyvendinamas šis pažadas?
– Kaip matote, kainos tolygiai mažėja, nes naudojamo biokuro dalis didėja.
– Kiek vidutiniškai per metus sumažėja kaina?
– Turime visų įmonių kainas. Svertiniu principu pagal atleidžiamą šilumos kiekį išskaičiuojama vidutinė kaina, kuri yra 5–6 centai už kilovatvalandę. Kadangi biokuro kaina jau nusistovėjusi, ji mažesnė tikrai nebus. Ši kaina pati mažiausia Europoje, nes Lietuva kūrena skiedras. Tas skiedras galima kūrenti tik šalia turint miškus ir kuro ruošą.
Jungtinė Karalystė neturi savo miškų, todėl biokuras vežamas iš Kanados. Jis vežamas granulėmis, kurios tris kartus brangesnės nei Lietuvos kuras. Lietuva turi didžiulį turtą, įrengtas centrines šildymo sistemas, kurių šaltiniuose galima naudoti vietinį biokurą. Šio kuro kiekiai pakankami, kad galėtume patiekti reikalingą šilumą mūsų vartotojams.
– Ar įsiskolinusių žmonių dar yra?
– Skolos paprastai per šildymo sezoną užauga, o per vasarą žmonės skolas po truputį grąžina. Įsiskolinimas ir grąžinimas visą laiką svyruoja. Lietuva yra vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, kuri moka šildymą tik šildymo sezono metu, vasarą už šildymą nemoka. Visose valstybėse šildymo mokėjimai išdėstyti tolygiai per visus metus. Ten tas klausimas sprendžiamas daug lengviau.
Didžiausia problema dėl skolų kyla ne tiek dėl gyventojų įsiskolinimų, kiek dėl valstybės ir valstybių biudžetinių organizacijų, finansuojamų įstaigų, kurios perka šildymą iš centralizuotų šilumos tiekimo sistemų.
– Jos tebėra skolingos?
– Taip. Didžiausia problema Vilniaus mieste. Šiandien ta skola siekia jau daugiau kaip 30 mln. eurų. Ji didėja. Tai pati didžiausia problema Vilniuje dėl įsiskolinimo Vilniaus miesto šilumą tiekiančiai įmonei.
