Dar tebesiaučiant pasaulinei finansų krizei, 2009-aisiais, P. Löscheris visam pasauliui paskelbė, kad jo vadovaujama „Siemens“ pakeis savo kryptį ir vietoj branduolinių elektrinių pasaulį apstatys vėjo, saulės ir geoterminėmis jėgainėmis. Toks žingsnis buvo džiugiai įvertintas pirmiausia žaliųjų, bet jį palaikė ir su politika nieko bendro neturintys Vokietijos piliečiai. Klimato kaitos problema jau tuomet buvo kaip ant delno ir „Siemens“ vadovas greičiausiai spėjo, kad tik laiko klausimas, kada Europa ir pasaulis masiškai pasuks atsinaujinančių išteklių energetikos link, todėl reikia pradėti investuoti kuo anksčiau, kad kai ateis laikas, jie jau būtų pasiruošę.
Didysis šuolis
Vokietijoje įsikūrusi bendrovė gavo puikią smėlio dėžę žaliesiems eksperimentams – Vokietija buvo apsisprendusi sekti Danijos bei Ispanijos pavyzdžiu ir masiškai pradėti investuoti į atsinaujinančių išteklių (pirmiausia saulės ir vėjo) energetiką. Turbūt tik tarp kitko galima paminėti, kad tokios energijos gamintojams buvo numatytos milžiniškos subsidijos. Spėjama, kad tai ir buvo pagrindinis „Siemens“ planas – atsiriekti didelę dalį subsidijų pyrago, sužaisti viešųjų ryšių srityje (juk esi geras, jei gamini energiją iš atsinaujinančių išteklių) ir pasirengti dar didesniems užsakymams iš visos Europos ir pasaulio. Negalima sakyti, kad čia veikė tik pelno siekimas. P. Löscheris jau ir anksčiau garsėjo kaip didžiulis žaliosios energetikos šalininkas. Jis greitai rado kalbą su Vokietijos vadove Angela Merkel – buvusia Vokietijos aplinkos ministre ir moterimi, be kurios tikriausiai nebūtų pavykę suderinti ir beveik visam pasauliui pasirašyti Kioto protokolo dėl anglies dioksido mažinimo.
Dar nuo 1997 m. Europos Sąjungos (ES) šalys nusprendė judėti atsinaujinančių išteklių energetikos link. 2010 m. jos turėjo pasiekti, kad energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių siektų 12 proc. visos gaminamos energijos. Vokietija šį tikslą pasiekė ir viršijo 2007-aisiais. A. Merkel, sužavėta savo šalies sėkme, įtikino parlamentą imtis ambicingesnių planų – iki 2050 m. šalis iš atsinaujinančių išteklių turėtų pasigaminti 60 proc. energijos. Nuo tada Vokietijoje prasidėjo žaliosios energetikos revoliucija. Vėliau šis saulės ir vėjo jėgainių statybos bumas žiniasklaidoje buvo pavadintas didžiuoju šuoliu – apeliuota į Mao Dzedongo vykdytą Kinijos didžiojo šuolio politiką, kuri įvarė šalį į didelę ekonominę krizę.
Iš pradžių Vokietijai sekėsi – kasmet didėjo žaliosios energijos kiekis, mažėjo anglies importas ir anglies dioksido išlakos. Investicijos į fotovoltaninius saulės elementus ir vėjo turbinas augo, tai leido smarkiai patobulinti ir atpiginti technologijas, sukurti didelę pridėtinę vertę kuriančią pramonę.
Optimistines žaliosios energetikos atstovų nuotaikas sustiprino ir 2011 m. kovą įvykusi Fukušimos atominės elektrinės nelaimė. Gal kiek ir skubotai, bet po avarijos praėjus vos dviem mėnesiams Vokietija pasauliui paskelbė, kad nedelsdama pradeda aštuonių iš 17 savo atominių jėgainių uždarymo procesą, o iki 2022 m. nebeturės nė vieno veikiančio branduolinio reaktoriaus. A. Merkel teigė, kad toks žingsnis logiškas ir reikalingas Fukušimos nelaimės akivaizdoje, kad ateitis vis tiek priklauso žaliajai energetikai, tad Vokietija reikalus paskubins. Tiesa, reikia pridurti, kad debatai dėl Vokietijos branduolinės energetikos ateities vyko jau nuo 2007 metų. Ir analitikai spėja, kad Fukušimos įvykiai tik padėjo galutinai padėti tašką, nes šiaip ar taip politinė valia krypo prie to, kad bus atsisakyta branduolinės energetikos. Debatuose, be abejo, aktyviai dalyvavo ir „Siemens“, nes būtent ji pastatė visas 17 Vokietijos branduolinių elektrinių. Atominės energetikos atsisakymas įmonei reiškė trilijonų eurų netekimą, tad jau tuomet P. Löscherio žingsnis užsiimti žaliąja energetika atrodė protingas sprendimas. Tad kas nutiko?
Žaliosios energetikos ligos
Problema ta, kad, kitaip nei šiluminės ar branduolinės elektrinės, saulės ir vėjo jėgainės negali gaminti energijos 24 val. per parą septynias dienas per savaitę. Kitaip sakant, egzistuoja energijos gamybos pikai – fotovoltaninės elektrinės energiją gali gaminti tik šviesiuoju paros metu – būtent tada, kai energijos poreikis yra mažas. Vadinasi, gaminama elektra, kurios tuo metu niekam nereikia. Didelius vėjo jėgainių parkus apsimoka statyti tik gana nedideliuose plotuose (dažniausiai netoli jūros), o ne visoje šalyje. Taigi, reikia pasirūpinti, kad pagaminama energija pasiektų visą šalį – tam reikia tiesti naujas energijos linijas.
Bėda dar ir ta, kad saulės jėgainės, tiekdamos didelį energijos kiekį dieną ir nulį energijos naktį, sukelia energijos svyravimą visoje elektros grandinėje. Elektrinės grandinė apskaičiuota tam tikram didžiausiam srovės stipriui, tad jeigu ja pradeda tekėti elektros srovė, stipresnė už leidžiamą, jungiamieji laidai gali labai įkaisti ir užsidegti (įvyksta trumpasis sujungimas). Žinoma, egzistuoja saugikliai, kurie neleidžia tam įvykti, nes vos tik pastebimas srovės stiprio padidėjimas, atjungiama elektros grandinė. Bet tokiu atveju kokiam nors regionui nutrūksta elektros tiekimas.
Vienas sprendimų – statyti didžiulius efektyvius akumuliatorius, kurie galėtų kaupti energiją ir atiduoti ją į tinklą tada, kai jos reikia. Tačiau šiuolaikinės technologijos tokių akumuliatorių sukurti dar neleidžia. Individualiems namams reikia apie kelių dešimčių maždaug automobilio dydžio akumuliatorių, kad galėtų prisikaupti energijos. Pamėginkite įsivaizduoti, kokio dydžio akumuliatoriaus reikėtų kad ir nedidelio miestelio energijos poreikiams patenkinti – tikriausiai šalia reikėtų pastatyti atskirą kaimą iš akumuliatorių.
Taigi, buvo priimtas kitoks sprendimas – kurti išmaniuosius elektros tinklus (angl. smart grid). Tokie tinklai valdomi sudėtingų kompiuterinių sistemų, kad užtikrintų tolygų elektros tinklo veikimą, kad niekam elektros netrūktų ir kad tinklai niekur nebūtų perkraunami. Tačiau jie brangūs ir už jų kūrimą moka energijos vartotojai bei mokesčių mokėtojai, be to, jie dar ir nepakankamai efektyvūs. Su jais eksperimentuoja tiek Vokietija, tiek ir greta esančios Austrija bei Danija. Kelio atgal nebėra ir ekonomiškai silpnesnėms Ispanijai bei Italijai – jos taip pat skubotai pasuko žaliosios energetikos link ir dabar priverstos žūtbūt tą energiją brangiai supirkti ir dar brangiau mokėti, kad išlaikytų savo elektros tinklus stabiliai veikiančius. Bėda ta, kad išmanieji tinklai dar neveikia taip, kaip turėtų.
Per pastaruosius trejus metus Vokietijos elektros tinkluose trumpojo sujungimo atvejų skaičius išaugo 29 proc., o įvairių elektros tinklų gedimų padažnėjo beveik trečdaliu (31 proc.). Šiuolaikinė gamyba ir gyvenimas visiškai priklauso nuo elektros tiekimo. Skaičiuojama, kad dėl elektros tinklų gedimo Vokietija prarado šimtus tūkstančių darbo valandų ir šimtus milijonų eurų. Už tai atsakinga žalioji energetika ir vis dar nepakankamas išmanymas, kaip tvarkytis su netolygiu gaminamos elektros energijos kiekiu.
Su panašiomis problemomis susiduria ir žaliausia Europos valstybė Danija. Iš atsinaujinančių išteklių ji gamina apie 44 proc. elektros energijos, bet kadangi egzistuoja gamybos pikai, šalis kartais priversta pusvelčiui parduoti energijos perteklių Norvegijai ar Švedijai. O kai jos pristinga, pati perka iš tų šalių daug brangiau.
Ne paslaptis, kad žalioji energija vis dar daug brangesnė. Skaičiuojama, kad Vokietijoje per pastaruosius kelerius metus elektros kaina vartotojui išaugo apie 40 procentų. Tai kenkia ir verslui, nes gaminamų prekių ar paslaugų kaina auga, tampa vis sunkiau konkuruoti su užsieniu.
Jeigu jau prakalbome apie konkurenciją, „Siemens“ planas buvo ne tik pačiai pradėti masiškai statyti saulės ir vėjo jėgaines už Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir gaminti aukštos kokybės fotovoltaninius elementus bei vėjo jėgaines kitiems. Bendrovės vadovai tikėjosi, kad ir kiti atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus dalyviai pirks jos produkciją, bet jie neįvertino Kinijos galios – ji tiesiog užvertė Europą ir pasaulį pigiais saulės elementais. Nors jų kokybė prastesnė, rinką kontroliuoja jie, nes kainų skirtumas milžiniškas, o esant sunkiai finansinei padėčiai žmonės taupo čia ir dabar.
Vokietijai atsisakius branduolinės energetikos, pradėjo smarkiai augti anglies dioksido išlakos, nes šalis buvo priversta deginti daugiau anglies, o tai yra pats taršiausias energijos gamybos būdas pasaulyje. Šalis, kuri turėjo tapti žaliąja kelrode ir visuomet buvo arši kovotoja su klimato tarša, pati tampa vis didesne teršėja.
Ir dar – buvo tikimasi, kad žalioji energetika sukurs daug naujų darbo vietų, bet išėjo priešingai. Karaliaus Chuano Karloso universiteto (Ispanija) prof. Gabrielis Calzada Álvarezas apskaičiavo, kad kiekviena nauja darbo vieta atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje sunaikina 2,2 darbo vietos kitose srityse, o dėl kiekvieno pagaminto žaliojo megavato netenkama apie 5,28 darbo vietos įvairiuose sektoriuose.
Vokietija pagaliau pripažino, kad jos pasirinkta energetikos strategija nepasiteisino.
„Siemens“ pajamos krinta jau penkis ketvirčius iš eilės ir atrodo, kad bendrovės savininkai nusprendė nebeeksperimentuoti su savo milijonais. Drąsusis vadovas buvo atleistas, o valdyba paskelbė, kad sieks grįžti prie įprastesnių (pelningesnių?) sričių. Tiesa, žaliosios energetikos ji neišsižadės, nes per daug į tai investuota, tačiau pokyčių šioje srityje bus.
Ko gali pasimokyti Lietuva?
Lietuvoje visai neseniai irgi praūžė skandalas dėl milžiniškų saulės energijos supirkimo kainų. Žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai, kad verslininkai naujas įmones kepė kaip blynus. Pavieniai butai tapo dešimčių su saulės energija susijusių įmonių adresais – jei tik turėjai laisvą žemės sklypelį ir panorėjai jame statyti nedidelės galios saulės elektrinę, dėl didelių energijos supirkimo kainų investicijos būtų atsipirkusios per kelerius metus.
Žinoma, galima teigti, kad valdžia, nustačiusi dideles saulės energijos supirkimo kainas, tenorėjo paskatinti žaliąją energetiką. Tačiau išėjo taip, kad tai tapo tiesiog lengvu pasipelnymo šaltiniu apsukruoliams. Kai kas įžvelgė ir lobistų čiuptuvus – esą tuo buvo suinteresuotos ir fotovoltaniniais elementais prekiaujančios įmonės, kurioms užsakymų turėjo netrūkti. Tiesa, jei taip ir buvo planuota, tie lobistai turėjo būti iš Kinijos, nes būtent iš ten buvo masiškai vežami prastesnės kokybės elementai. O kam reikėjo geresnių? Juk tikslas buvo greitai pasipelnyti.
Iš esmės Lietuva bandė kartoti Vokietijos modelį – didele finansine parama skatinti žaliosios energetikos bumą. Nors saulės energijos supirkimo kainos, paaiškėjus, kad jos nederamai per aukštos, ir buvo sumažintos, vis dėlto kas spėjo, tam pasisekė. Dar daug metų už ją teks mokėti visiems mokesčių mokėtojams. Tad ko pasimokyti Lietuvai iš savo ir Vokietijos nelaimių dar nevėlu?
Dar metų pradžioje Vokietijos vyriausybė paskelbė, kad šaliai reikia naujos energetikos politikos. Matydama prastus ekonominius rezultatus pasiūlymus suskubo pateikti ir „Siemens“. Jos siūlomo trijų punktų plano esmė – laikinai pristabdyti žaliosios energetikos plėtrą ir susitelkti į energijos efektyvumo didinimą. Esą tik taip žalioji energija galėtų tapti konkurencingesnė. Vokietijai jau per vėlu atsisakyti išmaniųjų elektros tinklų, bet ateityje žaliąją energetiką siūloma plėtoti kitaip – kurti mažus uždarus žaliuosius tinklus.
Aiškinant paprastai, šie tinklai turėtų būti orientuoti į energijos taupymą, o ne į didesnę gamybą visai šaliai. Pavyzdžiui, privataus namo (ar net daugiabučio) gyventojas įsirengia saulės modulius, pasistato vėjo ar įsirengia nedidelę geoterminę jėgainę. Pagaminamą energiją jis ne parduoda valstybei į bendrą energijos tinklą, bet sunaudoja pats savo reikmėms, o trūkstamą energijos dalį perka iš bendro tinklo. Tarkim, jis taip patenkina 20–30 proc. savo poreikių, tad energijos pirkti jam reikia tik 70–80 proc. to, ką pirkdavo anksčiau. Kitaip sakant, jei taip pasielgtų daug gyventojų, šaliai reikėtų gaminti mažiau energijos, mažiau importuoti ir deginti mažiau kuro. Analogiškai tokios uždaros sistemos galėtų būti kuriamos ir nedidelėse gyvenvietėse ar šalia jų. Svarbiausia, kad tikslas būtų statyti ne kuo didesnės galios jėgaines, o kuo mažesnės ir tik orientuotas į savo poreikius.
Žinoma, tokias jėgaines iš dalies turėtų finansuoti valstybė, bet turint omenyje, kokios subsidijos skiriamos didelių elektrinių statybai ir tam, kad būtų užtikrinta, kad energija būtų superkama didele kaina ateityje dar bent keliasdešimt metų, tai, anot „Siemens“, neturėtų sudaryti didelių problemų.
Analogiškas modelis galėtų būti pritaikytas ir Lietuvoje, ypač iškilus klausimui dėl atominės elektrinės. Lietuva jau dabar importuoja didelę dalį elektros energijos. Logiška, jog siekiant, kad šalis būtų kuo mažiau energetiškai priklausoma, būtina mažinti elektros energijos vartojimą, kad reikėtų kuo mažiau pirkti. Išeitis galėtų būti būtent tokių mažų uždarų žaliųjų tinklų kūrimas. Užuot rėmus didelius vėjo jėgainių parkus ar saulės elektrines, kurių gaminamai energijai suvaldyti ateityje reikės diegti išmaniuosius tinklus ir tiesti naujas linijas, gal geriau tuos pinigus panaudoti kitaip?
Lietuvoje yra šimtai mažų gyvenviečių ir dešimtys tūkstančių privačių namų, kurių kiekvienas galėtų bent dalį energijos pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių. Kadangi valstybė pagaminamos energijos nesupirktų, sistemoje nebeliktų vietos ir įvairaus plauko vertelgoms, ieškantiems lengvo ir greito pasipelnymo. Kiekvieną mažą saulės ar vėjo jėgainę naudotų tik jos savininkas ar savininkai, nes kiekvienas paties pagamintas vatas reikštų, kad reikėtų mažiau pirkti iš bendro tinklo. Su didele valstybės parama pasistatyti savą elektrinę norinčiųjų netrūktų.
Mažėjant energijos poreikiui iš bendro tinklo, didėtų iš atsinaujinančių išteklių pagamintos energijos dalis. Taip Lietuva galėtų sėkmingai įgyvendinti ES planus gaminti kuo daugiau švarios energijos. Pinigai būtų investuojami Lietuvoje, o ne sumokami užsienio energijos gamintojams. Tokia situacija būtų naudinga ir geopolitikai – bet kokiai šaliai pavojinga tapti pernelyg priklausomai nuo kitos šalies energijos išteklių. Juk bet kada čiaupelis (kaip Ukrainai) gali būti užsuktas, ir kas tada? Galimybė šantažuoti ar tiesiog žaisti energijos korta tampa aukso vertės, nes be energijos šiais laikais neįmanoma kalbėti apie jokią ekonomiką ar paprasčiausią normalų gyvenimą namuose.
Ar tokios mažos uždaros sistemos patiktų nesąžiningoms korporacijoms ar oligarchams? Greičiausiai ne, nes beveik nelieka vietos lengvam pasipelnymui. Geriausiu atveju galima tikėtis įrangos užsakymų (jei tik vėl nebus renkamasi kiniška produkcija), montavimo ar priežiūros paslaugų augimo, bet tam reikia įdirbio ir gerų specialistų. Konkurencija greitai atsirastų, nes sumontuoti saulės modulius galėtų išmokti bet kuris nagingesnis meistras – tai jau darbo vietos čia, Lietuvoje. Ir mokesčiai.
Leiskime sau pasvajoti... Lietuva galėtų tapti pavyzdžiu Europai, kaip kitaip ir daug paprasčiau galima plėtoti žaliąją energetiką.
