Lūžio taškas: energetinė nepriklausomybė – kartu ar atskirai?

 (57)
Visoms trims Baltijos šalims bendrai įgyvendinant energetinius projektus galima sutaupyti kur kas daugiau nei 15 ar 20 proc. kaštų, tai taip pat ir laiko, rizikos mažinimo, šalių saugumo klausimas.
Dalius Misiūnas
Dalius Misiūnas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Tokios nuomonės laikosi didžiausiame verslo vadovų renginyje Baltijos šalyseLūžio taškas“ pranešimą skaitysiantis „Lietuvos energijos” generalinis direktorius Dalius Misiūnas. Jis kartu su bendrovės „Eeesti Energia“ vadovu Sandor Liive kalbės apie Baltijos šalių energetinę nepriklausomybę.

Apie tai, kokie galimi scenarijai laukia energetikos sektoriaus – DELFI pokalbyje su D. Misiūnu.

- Energetinė nepriklausomybė yra vienas didžiausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos iššūkių. Kol kas dėl jos kovojame labiau po vieną nei kartu. Ar galime eiti į frontą kaip vienas regionas?

- Jeigu reikėtų atsakyti vienu žodžiu, aš sakyčiau – taip. Yra daug priežasčių, kodėl energetinę nepriklausomybę reikėtų traktuoti kaip regioninį iššūkį. Energetikos infrastruktūra mūsų šalis sieja ne mažiau nei bendra istorija. Mūsų sistemos kone visose energetikos rūšyse yra integruotos – elektros tinklas, dujotiekis. Išteklių prasme mes taip pat esame panašioje situacijoje. Taigi, yra ir loginis, ir techninis pagrindas tam, kad į energetinę nepriklausomybę būtų žiūrima kaip į regiono vystymosi klausimą. Be abejo, jeigu būtų tokia valia, galima ją užsitikrinti ir nacionaliniu lygiu, tačiau tai tikrai būtų gerokai brangiau.

- Tuomet kodėl kyla tiek daug diskusijų dėl suskystintų dujų terminalo, atominės elektrinės statybos? Daugelis energetikos vystymo projektų, pavyzdžiui, šiuo metu statomos elektros jungtys su Lenkija bei Švedija, labiau traktuojami kaip nacionaliniai, o ne Baltijos šalių? Atrodo, logika sako vieną, o realybė – ką kitą. Gal čia yra ambicijų klausimas?

- Nemanau, kad būsimo suskystintų dujų terminalo vieta Klaipėdoje yra nelogiška ir prioritetus reikėjo suteikti Inčiukalnio dujų saugyklai turinčiai Latvijai. Naujasis terminalas taip pat turės saugyklos funkcijas, o paskirstyti svarbiausius infrastruktūros taškus geografiškai yra verta. Jeigu iškiltų problemų su dujotiekiu, turėtume kelias nepriklausomas dujų saugojimo vietas.

Dalius Misiūnas
Dalius Misiūnas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Sprendimą dėl Visagino atominės galimos statybos vietos, manau, diktuoja logika, kadangi jau yra egzistuojanti aikštelė. Elektros tinklas yra tiek integruotas, kad Lietuva ir Latvija yra iš esmės idealiai sujungtos, o šių šalių jungtis su Estija turi tam tikrų apribojimų. Vystant galimą bendrą atominį projektą, ši problema neturėtų didelės reikšmės, nes jau yra aiškūs planai, kaip bus statoma papildoma linija tarp Estijos ir Latvijos.

Vertinant nacionalinio ir regioninio energetikos plėtojimo klausimus ir ambicijas, galima pamanyti, kad kai kurios šalys jaučiasi pranašesnės. Pavyzdžiui, estai gali didžiuotis, kad turi geriausiais galimybes išgauti skalūnines dujas. Kita vertus, jeigu pažiūrėtume plačiau, tai šalių pozicijos nėra iš esmės skirtingos. Štai skalūnų gamyba labai priklauso nuo išmetamo CO2 kainos, kuri greitai kinta. Be to, kur dar resursų eikvojimo, taršos klausimai, kuriais aplinkosaugininkai tikrai nesidžiaugia.

Latviai turi hidroelektrinių, bet šiai dienai yra stipriai priklausomi nuo gamtos diktuojamo vandens kiekio upėse. Mes, lietuviai, kažkada turėjome Ignalinos atominę elektrinę, galvojome, kad esame stiprūs, bet vieną dieną ji buvo sustabdyta ir iš elektros eksportuotojų tapome importuotojais. Išvada – kiekvienas atskirai mes esame silpnesni, nei būtume visi kartu. Jeigu turi viską kartu, tai vienu laikotarpiu labiau remiesi vienu resursu, kitu – kitu.

Politikų diskusijose apie energetiką pasitaiko visko. Taip pat ir to, kad užuot kaimynų vystomus projektus vertintumėme teigiamai ar neutraliai, juos peikiame ar net bandome kišti koją. Mano manymu, suskystinto dujų terminalo projektas Lietuvoje jau parodė geras tendencijas. Iš diskusijų fazės persikėlęs į realybe, jis yra labiau palaikomas nei kritikuojamas, ypatingai latvių. 

Aišku, iš pradžių netrūko kalbų: „pas mus, arba niekur“, „apskritai gal jo nereikia“, „per brangu“ ir pan. Tiek į suskystintų dujų terminalą, tiek į Inčiukalnio dujų saugyklą, tiek į atominę, jeigu tokia būtų, aš žiūrėčiau tik kaip į regioninius projektus. Nereikia būti dideliu ekonomistu, kad įvertintum tai, jog kelių šalių investicinė galia yra gerokai didesnė, o rizika mažesnė. Be to, kiekviena šalis bendrą projektą gintų ir mylėtų. 

- Kokie procesai turėtų vykti, kovojant dėl Baltijos šalių energetinės nepriklausomybės tam, kad kiekviena šalis netemptų paklodės į savo pusę?

- Visų pirma reikia vystyti bendrus projektus ir, kas labai svarbu, vystyti juos mūsų pačių, regiono šalių iniciatyva. Kol kas matome nelabai gerus pavyzdžius. Tarkime, dujų įmonių privatizacija 2002-2004 m. Taip, tai buvo bendra iniciatyva, bet atėjusi ne iš mūsų šalių, o labiau išorinė. 

Ją šalys vieningai palaikė ir visi pardavė dujų įmones tiems patiems akcininkams. Kitas pavyzdinis projektas buvo paskatintas daugiau Europos komisijos ir skandinavų, turiu omenyje „Nord Pool“ elektros biržą. Deja, vėlgi negalime prisiimti nuopelnų sau, nes atėjo kažkas kitas ir visus įtikino, kad reikia. Yra ir geras visų šalių bendradarbiavimo pavyzdys – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos bendra investicija į „Eestlink 1“.

Tikiu, kad bent jau iš kelinto karto galėtume iniciatyvos imtis patys. Potencialo apjungti tam tikras funkcijas ir dirbti glaudžiau tikrai turime. Pavyzdžiui, logiška būtų turėti reguliatorių, kuris galėtų būti bendras arba bent jau paremtas bendrais principais, galėtų būti trijų šalių elektros sistemos operatorius, tinklų valdytojas.

 Be to, visos šalys turi po vieną didelę valstybinės svarbos energetikos įmonę, kurios taip pat galėtų turėti bendrą valdymą. Mes esame smulkios žuvelės toje didelėje Europos ir Skandinavijos rinkoje, visos kitos įmonės yra kelis kartus didesnės už mus, jei ne keliasdešimt, atskirai paėmus. Žvelgiant drąsiau, mums reikėtų pagalvoti, kaip galėtume turėti vieni kitų energetikos įmonių dalis. Tai taip vadinamas „cross ownership“ arba apsikeitimas akcijomis, kuris sumažintų konkurencinę įtampą.

- Energetikos įmonės priklauso įvairiems akcininkams, ne tik valstybei. Einant energetikos įmonių integravimo keliu reiktų keisti įmonių akcininkų struktūrą, didinti valstybės dalį, derinti įvairiausių akcininkų interesus, kurie nebūtinai paremti patriotizmu.

Dalius Misiūnas
Dalius Misiūnas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

- Mes lietuviai tapome pionieriais, nes valstybė išpirko dujų įmonių akcijas. Vadinasi, ankščiau taikytas privatizavimo modelis nesuveikė iki galo. Taip atsitiko, kadangi dujų ūkis yra gyvybiškai svarbi infrastruktūra ir jai reikalinga strateginė kontrolė. Ką parodė Lietuvos atvejis?

 Priešinimasis „ES trečiam paketui”, suskystintų dujų terminalui, pokyčių blokavimas – visa tai daugiau ėjo iš pačios įmonės. Tačiau kai mes ją perėmėme atgal į valstybės rankas, iš karto dėliojasi visai kita sinergija. Estai ir latviai vienaip ar kitaip rimtai svarsto tuos pačius scenarijus, stebi, kas vyksta pas mus. Valstybės rolės stiprėjimas elektros ūkyje yra šimtaprocentinis, dujų taip pat eina į tą pusę.

- Ar valstybė tikrai gali būti geras valdytojas? Vyrauja nuomonė, kad privatūs investuotojai kur kas geriau tvarko verslą, nei valstybės įmonės, kuriose dažnai įdarbinami pusbroliai ir politiškai teisingi žmonės.

- Šie lozungai jau pasenę, nes valdymas tikrai nėra susijęs vien su akcininkais, valdymas visų pirma yra susijęs su kompetencija ir principais. Visi gero valdymo principai gali būti įgyvendinti valstybės įmonėse ir valstybė taip pat gali būti geras akcininkas. 

Reikia atskirti du dalykus: valstybė, kaip įmonės akcininkė, ir valstybė, kaip tiesiogiai valdanti šeimininkė su pirštu nurodinėjančiais politikais. Senų laikų pavyzdžiai apkartino visą valstybės dalyvavimo įmonių valdyme įvaizdį, tačiau iš esmės ji gali puikiai atstovauti savo žmonių, savo akcininkų interesus. Jei yra įdiegta valdymo sistema, jei yra paskirti profesionalai, aiškiai sutarta, kokia yra strategija ir kokie tikslai, tai akcininko tautybė ar kilmė nieko nereiškia. 

Svarbu yra tai, kokius tikslus kelia akcininkas. Aš manau, mūsų pačių, tai yra valstybės įmonės „Lietuvos energija”, pavyzdys parodo, kad galime puikiai dirbti, uždirbti, mokėti dividendus, užtikrinti tuo pat metu, kad elektros kainos nedidėtų, netgi mažėtų, ir darbuotojai būtų laimingesni. Kaip pavyzdį galima imti ir „Eesti Energia”. Prieš gerą dešimtį metų imtasi pertvarkyti įmonę, užsibrėžti tikslai, įdarbinta profesionalų komanda. 

Nuo tada ji stipriai išaugo ir tikrai atiduoda savo duoklę biudžetui, įdarbina žmones, kuria vertę ateičiai ir tuo pačiu metu užtikrina, kad niekuomet nekiltų problemų dėl elektros. Šiuo metu „Eesti Energia“ yra viena kertinių šalies įmonių, nuo kurios veiklos, nepabijočiau pasakyti, priklausė ir euro įvedimo klausimai. Galima rasti labai daug privačių įmonių, kurios valdomos blogiau nei priklausančios valstybei.

- Kokie būtų galimi energetikos ūkio vystymosi scenarijai integracijos prasme?

Dalius Misiūnas ir Algirdas Butkevičius
Dalius Misiūnas ir Algirdas Butkevičius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

- Pats realiausias dalykas yra bendri projektai, nes dalintis tuo, ką jau turime, yra sunkiau, negu kurti kažką naujo kartu. Būsiu atviras – suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimas visoms šalims tikrai bus. Reikia galvoti apie reguliavimą, reguliavimo principų pradžioje suvienodinimą, vėliau galbūt apie reguliatorių integravimą ir tada, dar didesnės brandos etape, galime galvoti apie tam tikrų verslų ar infrastruktūrinių kompanijų integravimą. Kitas scenarijus – jeigu mes toliau būsime tokie individualūs ir savimi patenkinti, tai arba kažkas iš išorės mus nupirks, kaip kad buvo su dujų įmonėmis, arba mes vieni kitus bandysime įveikti. 

Jeigu pažiūrėtume į naujų projektų vystymą Europoje ir net Amerikoje, rasime pavyzdžių, kaip bendradarbiauja net aršūs konkurentai. Štai skalūnų skystinimo terminalais Amerikoje, vadinamais eksporto terminalais, dalinasi Statoil, Shell ir kiti. Jie tik vėliau konkuruoja, bet investuodami, prisiimdami riziką ir paskirstydami finansinius išteklius dirba kartu. Energetikoje taip pat nėra tokio buko konkuravimo. Jeigu estai, latviai arba lenkai jausis ramiau, investuodami į mūsų projektą, tuo metu kai mes investuosime į jų, tai bus logiška, nes negali būti tik vienpusis ryšys.

- Kaip galimi scenarijai, vieną pavadinkime glaudesnio bendradarbiavimo, o kitą – tylaus konkuravimo, veiktų energijos išteklių kainas? Kaip tai atsilieptų kiekvieno žmogaus, mokančio už elektrą, piniginei?

- Nereikia būti dideliu pranašu, jog galėtum prognozuoti elementarų sinergijos efektą. Jeigu yra dvi įmonės, kurios užsiima ta pačia veikla, tai jų apjungimas turės 15-20 proc. veiklos kaštų sutaupymo efektą, čia per daug nesistengiant. Kadangi elektros gamyba yra reguliuojama veikla, tai veiklos kaštų mažėjimas tiesiogiai daro įtaką elektros tarifams. Beje, tarifus sudaro ne tik įmonių veiklos sąnaudos. Jie taip pat priklauso nuo vystomų projektų finansinės naštos.

Pavyzdžiui, šiuo metu tiesiama „LitPolink“ elektros tinklų jungtis su Lenkija tarsi yra Lietuvos problema, nors vienodai gerai sujungia ne tik Lietuvą su Lenkija, bet ir Latviją bei Estiją. „NordBalt“ jungtis su Švedija vėl yra lyg ir Lietuvos projektas, nors jis teiks elektrą ir latviams, ir estams bei padidins jų saugumą. Atitinkamai būtų gerokai teisingiau ir pigiau, jei visi šie projektai būtų bendri. 

Bendrai vystant projektus, galima gauti kur kas daugiau sinergijos nei 15 ar 20 proc. kaštų, tai taip pat ir laiko, rizikos mažinimo, šalių saugumo klausimai. Atominė elektrinės projektas yra puikus pavyzdys to, kai vienintelė įmanoma galimybė pasiekti tikslą, yra vystyti regioninį projektą. Jis tikrai negali būti nacionaliniu ir nebūtinai turi virsti Visagino atomine elektrine. Šis projektas yra tarsi testas mums jau nuo 2006 metų, ar mes galime tai padaryti kartu.

Tapkite DELFI draugais „Facebook“ ir pirmieji sužinokite svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius!

www.DELFI.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Energetika

Premjeras: dėl „Gazprom“ į arbitražą turėjo kreiptis „Lietuvos dujos“, o ne valstybė (46)

Stokholmo arbitražo sprendimas, pagal kurį Lietuva neatgaus 1,4 mlrd. eurų permokos už brangiau pirktas „Gazprom“ dujas, rodo, kad buvusi valdžia padarė klaidą, nes į arbitražą kreipėsi pati valstybė, sako premjeras.

K. Trečiokas: Baltarusija anksčiau ar vėliau turės įsileisti ekspertus (7)

Baltarusija anksčiau ar vėliau turės įsileisti tarptautinius ekspertus, kurie patikrintų 50 kilometrų nuo Vilniaus statomos Astravo atominės elektrinės (AE) saugumą, įsitikinęs Lietuvos aplinkos ministras. Tačiau Kęstutis Trečiokas teigia, kad kol kas derybos su Baltarusijos atstovais yra sudėtingos.

Baltarusija kviečia Lietuvą tęsti diskusijas dėl Astravo AE (15)

Baltarusija tikina esanti suinteresuota tęsti dialogą su Lietuva dėl netoli Vilniaus statomos Astravo atominės elektrinės (AE).

Baltarusijos prašoma laikinai pristabdyti Astravo elektrinės statybas (24)

Lietuva Baltarusijos prašo laikinai pristabdyti Astravo atominės elektrinės statybos darbus, kol Tarptautinė atominės energetikos agentūros (TATENA) ekspertai įvertins, ar tinkamai šiam objektui buvo parinkta statybų aikštelė ir bus atlikti „streso“ testai.

Lietuvos didmeninėje rinkoje šoktelėjo elektros kaina (11)

Trečiadienį elektros kaina Nord Pool biržos Lietuvos kainų zonoje pasiekė 6,41 euro ct/kWh. Tai didžiausia vidutinė vienos dienos elektros energijos kaina nuo NordBalt jungties veikimo pradžios 2016 m. vasario 18 d. Per pirmus penkis šių metų mėnesius elektra vidutiniškai kainavo 3,53 euro ct/kWh, rašoma pranešime spaudai.