Lietuvos energetinio saugumo lygis vertintas 2007–2012 m. Pastebėtina, kad per šį laikotarpį Lietuvos energetinio saugumo lygis mažai kito ir vidutiniškai siekė apie 52 %. Per pastaruosius penkerius metus aukščiausias saugumo lygis buvo pasiektas 2008 m. – siekęs 54,1 %. Lietuvos energetinio saugumo lygis ženkliau sumažėjo 2010 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pasikeitus vyraujančiam elektros energijos gamybos šaltiniui, kai bazinę elektros energijos gamybą užtikrino dujomis kūrenamos jėgainės, saugumo lygis tuo metu siekė 51,2 %. 2012 m. Lietuvos energetinio saugumo lygis išliko identiškas buvusiam 2010 m. ir siekė 51,2 %. Toks Lietuvos energetinio saugumo lygis nėra priimtinas, tai patvirtina ir atskirų indikatorių apskaičiuotos vertės. Iš 60 įvairių tyrime naudojamų energetinio saugumo indikatorių, apimančių techninius, ekonominius ir sociopolitinius aspektus, net 19 patenka į kritinę būseną, 23 yra prieškritinėje ir tik 18 normalioje būsenoje. Dauguma indikatorių, patenkančių į kritinės būsenos zoną, susiję su dujų sistema: dujų importo kainos santykiu su vidutine dujų importo kaina ES valstybėse, dujų dalimi perkama iš didžiausio tiekėjo, dideliu elektros ir šiluminės energijos gamybos priklausomumu nuo dujų.
Vertinant Lietuvos energetinį saugumą buvo nustatyta, kad techninio bloko indikatorių lygis yra aukščiausias ir 2012 m. siekė 60,9 %. Tokius rezultatus lėmė dideli ir dažnai pertekliniai energijos gamybos pajėgumai, gerai išvystyti energijos perdavimo ir skirstymo tinklai, galimybė daugeliui energijos gamybos įrenginių naudoti alternatyvų kurą.
Ekonominio energetinio saugumo bloko indikatorių lygis yra žemiausias. Lietuvos energetinio saugumo lygis bloke 2012 m. siekė 45,8 %. Šiuos rezultatus lėmė nuo 2010 m. labai išaugęs elektros energijos importas, o taip pat rinkos sąlygų trūkumas, ypač šilumos gamybos sektoriuje. Vis dėlto, Lietuvos prisijungimas prie „Balt Pool“ elektros energijos prekybos biržos, didėjantis biokuro naudojimas ir biokuro rinkos formavimasis kompensuoja smukimą bei sukuria potencialą bendram energetinio saugumo lygio augimui.
Lietuvos energetinio saugumo lygis sociopolitiniame bloke pasižymėjo aiškiomis mažėjimo tendencijomis. Energetinio saugumo lygis sociopolitiniame bloke 2007 m. siekė 55,6 %, o 2012 m. – tik 47,0 %. Lygio žemėjimas yra susijęs su augusia Lietuvos priklausomybe nuo importo iš vienos valstybės ir neproporcingai didelėmis gyventojų išlaidomis energetinėms paslaugoms, palyginti su vidutinėmis pajamomis. Energetinio saugumo lygį mažino ir neigiamas gyventojų nusistatymas naujų energetikos projektų atžvilgiu bei žemas politinis stabilumas valstybėse, patenkančiose į tyrimą. Įgyvendinus energetinius projektus, energetinio saugumo lygis turėtų augti.
Lietuvos energetinio saugumo lygis, taikant tą pačią metodiką, buvo palygintas su Latvijos ir Estijos energetinio saugumo lygiu. Latvijos ir Estijos energetinio saugumo lygis yra aukštesnis nei Lietuvos. Aukščiausias energetinio saugumo lygis Baltijos šalyse 2012 m. buvo Estijoje, siekęs 66,2 %. Energetinio saugumo lygis Latvijoje siekė 61,5 %.
Visos trys šalys yra panašioje grėsmių ir rizikų aplinkoje, o didelius energetinio saugumo lygio skirtumus lemia skirtumai techniniame ir ekonominiame blokuose. Visoms trims valstybėms indikatoriai susiję su dujų sektoriumi patenka į kritinę ir prieškritinę būsenas, tačiau vertinant trijų Baltijos valstybių energetinio saugumo lygį atsiranda skirtumų dėl dujų sektoriaus dalies energetiniame šalių balanse. Lietuvos energetinio saugumo lygyje dujų sektorius vidutiniškai užima apie 32 %, Latvijoje jis sudaro vidutiniškai 16 %, o Estijoje tik 7 %.Visose trijose valstybėse geriausiai vertintinas biokuro sektorius, kuris, atsižvelgiant į energetinio saugumo lygį, Lietuvos atveju sudaro apie 20 %, Estijos – apie 23 %, Latvijos – beveik 39 %. Energetinio saugumo lygį Latvijoje didina du rekonstruoti Rygos elektrinės blokai ir šalyje esanti dujų saugykla. Estijos energetiniam saugumui itin palanku tai, kad šalis yra elektros energijos eksportuotoja ir elektrą gamina naudodama nuosavus išteklius.
Tiriant Lietuvos energetinio saugumo lygį buvo nagrinėti ir keli Lietuvos energetikos sektoriaus plėtros scenarijai, kuriuose analizuoti tiek jau pradėti vykdyti (suskystintų gamtinių dujų terminalo, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija), tiek svarstomi (Visagino atominės elektrinės, atsinaujinančių energijos šaltinių ir t.t.) projektai. Įgyvendinus suplanuotus ir vykdomus projektus, energetinis saugumas ženkliai išaugtų, ypač svari yra suskystintų gamtinių dujų terminalo įtaka. Blogiausia padėtis energetinio saugumo požiūriu būtų Lietuvos priklausomybės nuo elektros importo išlaikymas.
Tiriant Lietuvos energetinio saugumo lygį buvo atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa, kurią atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus”. Apklausoje dalyvavo 2002 Lietuvos gyventojai, ji apėmė 17 miestų ir 33 kaimus, apklausa vykdyta 2013 m. gegužės 10–19 d. ir birželio 7–17 d.
Visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad pozityviai Lietuvos energetikos politiką vertina 34 %, neigiamai – 33 % apklaustųjų, o net 33 % apklaustųjų teigė nežinantys kaip vertinti energetikos politiką. Gyventojai yra per menkai informuojami apie energetikos politiką, nes net 70 % respondentų teigė neturintys pakankamai informacijos apie energetiką ir įvairius jos aspektus, o 58% teigė, kad žiniasklaida neišsamiai atspindi energetikos problemas. Akivaizdus ir mažas gyventojų informuotumas apie energetinius projektus, nes 54 % nežino atominės energetikos, 54% – atsinaujinančios energetikos, 56 % – suskystintų gamtinių dujų terminalo, 60 % – skalūninių dujų gavybos projektų privalumų ir trūkumų. Dar mažesnė visuomenės dalis žinojo apie valdžios institucijų (77 %), verslo grupių (79 %), mokslininkų (74 %), nevyriausybinių organizacijų (78 %), užsienio valstybių (74 %) interesus ir jų vaidmenis. Šios informuotumo problemos sudaro prielaidas manipuliuoti visuomenės nuomone siekiant įvairių energetikos politikos tikslų. Racionaliomis ir argumentuotomis įtikinimo priemonėmis, nukreiptomis į tam tikras socialines grupes, būtų galima plėtoti valstybės atžvilgiu pozityvią ir skirtingus interesus jungiančią energetikos politiką.
Didelė Lietuvos gyventojų dalis pripažįsta neturinti galimybių apsisaugoti nuo energetinių grėsmių: elektros, karšto vandens, šildymo, kuro tiekimo sutrikimų ir kainų augimo. Tokiems teiginiams vienodai pritaria skirtingos gyventojų grupės pagal darbinę veiklą, gyvenamąją vietą, išsilavinimą, amžių ar lytį. Išsiskiria tik miestelių gyventojai, kurie teigia, turintys daugiau galimybių apsisaugoti nuo minėtų grėsmių.
Apklausa parodė, kad skirtingai nei tai pateikiama viešojoje erdvėje, visuomenė energetinį saugumą supranta plačiai ir nevienareikšmiškai vertina atskirų jo aspektų svarbą. 79 % respondentų akcentavo vietinės elektros energijos gavybos svarbą, tačiau tik 49 % apklaustųjų svarbia laiko vietinę elektros gamybą atominėje elektrinėje, o 50 % skalūninių dujų žvalgybą ir gavybą. 86 % respondentų aplinkos apsaugą laiko svarbesne nei skalūninių dujų gavybą ir net 63 % palaiko žemdirbius pasisakančius prieš skalūnų dujų gavybą. Energetinį saugumą visuomenė dažniau sieja su integracija į bendrą Europos Sąjungos energetikos rinką (73 %), energijos tiekėjų ir išteklių diversifikacija (70 %), arba su modernių technologijų energetikos sistemoje diegimu (79 %), gebėjimu pasinaudoti tarptautiniais ryšiais (naryste Europos Sąjungoje ir NATO) (79 %). Tuo pat metu respondentai labai skeptiškai vertino energetikos politikos formuotojų ir įgyvendintojų kompetencijas. 14 % respondentų teigė, kad energetikos politikos formuotojų ir įgyvendintojų kompetencijos yra geros arba labai geros, skaidrumą gerai ir labai gerai įvertino 8 %, o viešo intereso atstovavimą gerai ir labai gerai įvertino tik 9 % apklaustųjų.
Apklausa taip pat atskleidė, kad Lietuvos gyventojai dažniau teikia pirmenybę energijos išteklių ir paslaugų kainai nei energetiniam nepriklausomumui. Visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad politikai ir energetikos politikos vykdytojai yra labai nedėkingoje situacijoje, dėl labai prieštaringo energetikos politikos diskurso.
Tyrimą atliko Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos Energetikos Instituto Energetinio saugumo tyrimų centro mokslininkai.