Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektas baigtas. Kitu Lietuvos energetinio saugumo ir priklausomybės mažinimo projektu tituluojamų elektros jungčių su Švedija („NordBalt“) bei Lenkija („LitPol Link“) projektai turėtų būti baigti šiais metais. Nors diskutuojama apie tai, ar tiesiamos elektros jungtys tikrai užtikrins pigesnę elektros energiją, neabejojama, kad jos sumažins priklausomybę nuo vieno elektros laido iš Rusijos. Apie galimas kliūtis šiuos projektus užbaigti laiku kalbų negirdėti.
Tačiau ar pavyks šiai vyriausybei ne tik raškyti ankstesniųjų vyriausybių užmegztų energetikos projektų vaisius, bet ir priimti savų ryžtingų energetikos politikos sprendimų? Koks likimas laukia užmojų dėl atominės energetikos, skalūnų, perėjimo prie biokuro projektų?
Biokuro projektams – daugiausiai šansų
LRT.lt pašnekovai neabejoja, kad šalies šilumos ūkio perėjimas prie biokuro yra reikalingas ir energetinį saugumą didinantis žingsnis. Biokuro naudojimas energetikos sektoriuje leidžia išnaudoti vietos išteklius, mažina priklausomybę nuo importuotojų, kurie energetinių išteklių tiekimą naudoja savo politiniams tikslams, pažymi R. Staselis. Savo ruožtu R. Juozaits teigia, kad pati Rusijos dujų milžinė „Gazprom“ savo veiksmais padėjo pagrindus greitesniam Lietuvos perėjimui prie biokuro.
„Pakėlusi kainas „Gazprom“ tam tikra prasme paspartino Lietuvos šilumos ūkių perėjimo prie biokuro procesus. Šilumos tiekimo įmonės labai greitai į tai sureagavo.
Dabar Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje biokuras reikšminga dalimi keičia dujas. Priimti tinkamą sprendimą reikia ir dėl Vilniaus šilumos ūkio, prieš tai suskaičiavus, kiek galime deginti šiukšlių ir kiek – biokuro. Turint galutinius skaičius pamatuoti, kokios investicijos perėjimui prie biokuro sostinėje yra reikalingos ir ar apsimoka daryti dideles investicijas ten, kur dalinai jos jau padarytos“, – kalba R. Juozaitis.
Pašnekovo teigimu, Vyriausybė šia kryptimi dirba ir per porą likusios kadencijos metų gali priimti reikalingus sprendimus bei įgyvendinti biokuro projektus sostinėje.
Skalūnų žvalgyba reikalinga, tik ar kas norės žvalgyti
Anot R. Staselio, skalūnų žvalgybos ir gavybos projektai greičiausiai šiandieną šansų turi mažiau nei prieš metus. Ir todėl, kad išėjo vienintelis entuziastingai nusiteikęs investuotojas, ir todėl, kad didėja skeptikų dėl skalūnų dujų potencialo gretos.
Pašnekovai neabejoja skalūnų dujų žvalgybos poreikiu, o premjeras Algirdas Butkevičius, nepaisant „Chevron“ pasitraukimo iš Lietuvos, sakė tikįs, kad atsiras kitų skalūnų žvalgybos konkurse norinčių dalyvauti kompanijų. Tačiau lieka neaišku, ar bus kam žvalgyti.
„Skalūnų dujų žvalgyba buvo reikalinga ir be reikalo buvo sustabdyta. Nežinau, ar, paskelbus konkursą, atsiras norinčių investuoti. Žvalgymo ir tolimesni darbai yra ganėtinai brangūs, sunkiai atsiperkantys. Nukritus naftos kainoms, skalūnų žvalgyba ir gavyba tapo dar mažiau patraukli.
Tačiau žvalgyti, analizuoti, ką turime, reikia, bet kartu reikia kompleksiškai žiūrėti, kas vyksta pasaulyje, ir pagal pasaulines tendencijas priimti sprendimus“, – kalba R. Juozaitis.
Savo ruožtu R. Staselis pažymi, kad problema yra ne „Chevron“ pasitraukimas, o to pasitraukimo priežastys. Potencialių investuotojų į skalūnų dujų žvalgybą požiūriu, Lietuvos politikų kalbos nebeatrodo pakankamai rimtos.
„Jei „Chevron“ nebūtų radęs dujų ir pasitraukęs, tai būtų viena, bet jis išėjo dėl mūsų biurokratinių kliūčių, nesusikalbėjimo ir politinės valios nebuvimo.
Kompanija „Chevron“ į Lietuvą buvo kviečiama aukščiausiu politiniu lygiu. Nesvarbu, kad tai darė kitos pakraipos vyriausybė: visa tai, kas vyko po to, parodė, jog Lietuvos politikų deklaracijos turi gan mažą vertę“, – apgailestauja R. Staselis.
Ne viena priežastis atidėlioti sprendimą dėl AE
Pasak R. Juozaičio, sprendimai dėl atominės energetikos reikalauja ir kompetencijos, ir didžiulių lėšų. Lietuva, pašnekovo teigimu, turėtų įvertinti tokių didelių investicijų poreikį ir tai, kaip jos atsipirks.
„Manau, kad reikia neskubėti priimti sprendimų, galinčių vienu ar kitu būdu Lietuvai tapti našta. Mano nuomone, Lietuvai dabar geriausia investuoti į atsinaujinančius energetikos šaltinius – vėjo energetiką.
Kiekviena investicija turi būti atsiperkanti, ji negali būti dotuojama iš viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokesčio“, – kalba R. Juozaitis.
R. Staselis mano, kad atominės energetikos likimas Lietuvoje paaiškės po to, kai bus baigti elektros jungčių su Lenkija ir Švedija projektai.
„Manau, kad labai daug kas paaiškės po to, kai pradės funkcionuoti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija. Tada sužinosime, ko verta buvo koncepcija, kad, turėdama daug jungčių ir importo galimybių, Lietuva taps energetiškai saugi elektros tiekimo požiūriu.
Jei, pradėjus veikti jungtims, kils kažkokių abejonių ar niuansų, kurių dabar dar niekas nedrįsta prognozuoti, tada vėl kils ir klausimas dėl nuosavos elektros gamybos poreikio, atominio projekto“, – sako R. Staselis.
Energetikai pora metų – per mažai
R. Staselio nuomone, kol kas ši vyriausybė strateginių projektų atžvilgiu veikia iš inercijos. Nei SGD terminalas, nei elektros jungtys su Lenkija ir Švedija nebuvo ir negalėjo būti šios vyriausybės projektai. Tačiau tai, pasak pašnekovo, yra natūralu.
„Sprendimų energetikos srityje priėmėjas negali nuraškyti jų vaisių. Vaisius, blogus ar gerus, skina kiti. Šiai vyriausybei pasisekė, kadangi ji raško vaisius, bet ar ji priima sprendimus, nuomonių yra įvairių.
Ką bus galima identifikuoti kaip šios vyriausybės energetikos politikos pasiekimus, pasakyti būtų sunkiau. Tiesa, „Lietuvos energijos“ holdingo sukūrimas ir valdymo sutvarkymas logišku principu yra šios vyriausybės projektas, nors ir vertinamas prieštaringai“, – kalba R. Staselis.
