Į atsinaujinančius energijos šaltinius atsigręžta ne tik dėl tradicinio iškastinio kuro importo brangimo, bet ir dėl oro taršos sumažinimo. Tačiau ir naudojant kai kurias atsinaujinančių energijos šaltinių rūšis, ypač kietąjį kurą, į orą patenka nemažai anglies dvideginio, kitų kenksmingų gamtai ir žmonių sveikatai junginių.
Švariausia tik saulės, vėjo ir ypač vandens energija. Žmonės dar prieš porą šimtmečių tvenkė mažus upelius, statė malūnus, lentpjūves, karšyklas. 1903 m. prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus fabrike buvo įrengtas elektros generatorius, kurį suko vandens ratas. Tai ir buvo pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė.
Mažosios HE buvo sparčiai statomos po Antrojo pasaulinio karo. Iki 1960 m. buvo rekonstruotos ir pastatytos naujos 42 hidroelektrinės. Bet prijungus Lietuvos teritoriją prie Šiaurės vakarų energetinės sistemos, mažųjų HE ėmė mažėti. 1993 m. jų buvo likę tik 12, kurių instaliuota galia siekė 5,3 tūkst. kW. Dabar Lietuvoje yra 82 veikiančios mažosios HE, kurios per metus pagamina apie 68 mln. kWh elektros energijos. Tačiau šioje srityje neišnaudota daug galimybių. Šiuo metu mažosioms hidroelektrinėms, kurių galia siektų apie 10 tūkst. kilovatų, įrengti galima dar panaudoti apie 200 tvenkinių.
Pokalbis apie nepagrįstai pamirštą hidroenergetiką - su inžinieriumi Aloyzu Liaugaudu, po Nepriklausomybės atkūrimo pastačiusiu pirmąją hidroelektrinę ant Vokės upės Grigiškėse.
- Kas paskatino Jus, žemės ūkio inžinierių ir buvusį ūkininką, susidomėti hidroenergetika?
- Matyt, polinkis į tai yra užkoduotas mano genuose. Mano proprosenelis, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Jono Smilgevičiaus tėvas, XIX a. Žemaitijoje pradėjo hidroenergetikos verslą, pasistatęs vandens malūną. Mano dėdė Jonas Smilgevičius tarpukariu buvo suprojektavęs visas Lietuvos hidroelektrines, tarp jų ir dabartinę Kauno HE. Suprojektuoti suprojektavo, bet pastatyti nesuspėjo.
Matant apleistas, nuniokotas, sugriautas mažąsias hidroelektrines ir betiksliai tekantį vandenį, kilo mintis vėl atgaivinti šį verslą, juolab kad tam reikalui skiriama ES finansinė parama.
- Kada ir kur pastatėte savo pirmąją hidroelektrinę?
- Pirmąją naują HE 1999 m. pastačiau Grigiškėse, prie Vokės upės. Bet tuo pat metu atstačiau karo metais pastatytą, o pokariu sunaikintą Marijampolės hidroelektrinę. Ją paleidau 2000 m.
- Kiek dabar jų turite?
- Dirbau tik su minėtomis dviem elektrinėmis. Prieš trejus metus Marijampolės hidroelektrinę perleidau kitam verslininkui. Jos instaliuota galia buvo apie 160 kW. Man pakanka ir vienos Grigiškių elektrinės, kurios galingumas – apie 400 kW. Bet tai teoretinė galia, o praktinė priklauso nuo vandens kiekio upėje.
- Kiek per visą laiką, nuo paleidimo pradžios pagaminote Grigiškėse elektros energijos?
- Arti 20 mln. kWh.
- Ar susiduriate su realizacijos problemomis?
- Realizacija išspręsta. Hidroelektrinėje pagamintą energiją tiekiame į elektros tinklus. Su firma „Lesto“ esame sudarę sutartį. Ši firma ir superka, už 1 kWh moka 26 ct. Realizacijos problemų neturime ne tik mes, bet ir visi kiti, kas tik elektros energijai gaminti naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius.
- Kokios, Jūsų nuomone, mažosios hidroenergetikos Lietuvoje perspektyvos?
- Visi aukštesnio vandens lygio tvenkiniai užimti, renovuotos arba pastatytos naujos hidroelektrinės. Naujų užtvankų Lietuvoje niekas neleidžia ir neleis statyti. Yra likę per 100 senų malūnų liekanų, kurių atstatyti neleidžia gamtosaugininkai, o kai kurių, jei ir leistų, ekonomiškai neapsimokėtų atstatinėti.
- Iš Jūsų pasakymo galima daryti išvadą, kad hidroenergetikos plėtros perspektyvos liūdnokos.
- Neliūdnos. Bet dabar hidroenergetika palikta lyg ir paskutinėje vietoje iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Tad, mano galva, yra daroma didelė klaida. Hidroenergetika yra vienintelė galimybė panaudoti kitas alternatyvias atsinaujinančios energetikos rūšis, nes HE išlygina apkrovas, akumuliuoja energijos perteklių. Ir tą vaidmenį daugiausia atlieka Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė. Tik dėl jos egzistavimo švedai sutiko tiesti elektros kabelį į Lietuvą, nes galės naudotis elektros išlyginimo akumuliacija Kruonio HAE. Mano mąstymu, Lietuva nuėjo neteisingu keliu, pasirinkusi atominę energetiką ir palikdama nuošalyje Kruonio HAE. Reikėjo baigti jos statybą, pastatyti dar keturias turbinas. Man atrodo, kad jeigu būtų išnaudojamos visos hidroenergetikos galimybės, ko gero, nereikėtų statyti atominės elektrinės.
- Bet, pastačius dar keturias turbinas Kruonio HAE, dėl didelio vandens lygio svyravimo per parą suintensyvėtų Kauno marių krantų erozija. Specialistų teigimu, dar iki šiol nesustojęs krantų irimas. Kai iš marių naktimis bus pumpuojama dvigubai daugiau vandens į viršutinį baseiną, o dienomis jis bus nuleidžiamas atgal į marias, tai marios gali tapti dvokiančia bala. Tokios nuomonės yra ne tik gamtosaugininkai, bet ir kai kurie mokslininkai.
- Visi išmąstymai dėl Kauno marių absoliučiai neteisingi. Mokslininkų įrodyta, kad, normaliai eksploatuojant HAE, Kauno marioms nuostolių nepadarysi. Visi aštuoni agregatai buvo suplanuoti atsižvelgiant į šias problemas. Jeigu bus tinkamai sureguliuoti režimai, jokių problemų nebus. Kauno marioms iškyla didesnė problema, kai kartais vandens lygį nužemina. Reikia tik prižiūrėti tuos krantus. Dažnai ten vaikštau ir matau daug netvarkos. Visi šneka, kad plėtojant Kruonio HAE bus blogai žuvims, paukščiams, medžiams... Ir nė vienas nepagalvoja, kad Grigiškių HE per metus pagamina tiek energijos, kiek šiluminė elektrinė, sudegindama mažiausiai du geležinkelio ešelonus naftos. O kiek į orą patektų anglies dvideginio? Nėra pasaulyje pigesnės, ekologiškesnės energijos kaip hidroenergetika. Ir todėl ją būtina plėtoti.
- Kiek žinau, šiuo metu mažųjų hidroelektrinių plėtra ir jos problemomis rūpinasi hidroenergetikų organizacija. Ko gero, ir jūs jai priklausote.
- Aš buvau vienas Lietuvos hidroenergetikų asociacijos steigėjų. Ir dabar esu jos tarybos narys. Asociacija sprendžia įvairius klausimus: derina kainas, paramą, seka energetikos strategiją ir palaiko ryšius su kitų šalių panašiomis organizacijomis, keičiamės delegacijomis, dalijamės veiklos patirtimi. Neseniai pas mus lankėsi švedų hidroenergetikų grupė. Aš supažindinau juos su savo specifiška HE Grigiškėse.
- Kuo pasireiškia Grigiškių HE specifiškumas?
- Ogi tuo, kad ji suprojektuota, visa įranga ir turbina pagaminta, viskas sumontuota, suderinta mano galva, rankomis ir pinigais. Esu pagaminęs ne vieną hidroturbiną, kurios sėkmingai dirba pas ūkininkus. Svobiškio HE mano pagamintai turbinai jau devyneri metai, o dirba puikiai. Nekuklu girtis, bet jauni ūkininkai, gaunantys ES paramą, hidroturbinas užsisako pas mane.
- Minėjote, kad dabar jaunieji ūkininkai statydinasi mažąsias hidroelektrines pasinaudodami ES parama. Kas jus rėmė statant savo hidrojėgainę?
- Niekas. Aš aštuonerius metus ūkininkavau Pakruojo rajone. Įkūriau kartu su jūsų laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi Vyteniu Neverdausku Lietuvos žemės savininkų sąjungą. Atkūriau tėvų dvarą. Paskui jį pardaviau ir tas lėšas investavau į hidroelektrinės statybą. Džiaugiuosi, kad investicijos jau su kaupu atsipirko.