Biržos administratoriaus vertinimu, tai lėmė neįprastai šilta 2013-2014 metų žiema. Susidarius biokuro pertekliui, pirkėjai trumpalaikiais sandoriais galėjo įsigyti biokuro net iki 200 Lt/tne pigiau nei mokėta pagal anksčiau sudarytus ilgalaikius tiekimo sandorius.
Tačiau šilta žiema nėra vienintelė ir tikrai ne pagrindinė priežastis. Šiandien jau niekam nekyla abejonių, jog prekyba biržoje, praėjusiais metais pasiekusi 42 milijonų litų sumą, tapo lengvai pasiekiama medaus statine daugeliui biokuro gamintojų. Sugužėję tiekėjai gerokai padidino pasiūlą ir kartu numušė kainą. Šiandien tiekėjų skaičius biržoje jau gerokai viršija 100 įmonių, todėl neradus būdų didinti paklausą gali kilti grėsmė, jog lūkesčiai sprogs kaip garsusis NT burbulas, Lietuvą sudrebinęs 2008.
Jau esu rašęs, kad biokuro gamintojai yra pasiruošę didinti apsukas, o šiandieninė biokuro rinkos pasiūla tik patvirtina tai. Be to, ji akivaizdžiai parodo, kad biokuro tiekėjai tiki biokuro, kaip nepriklausomo ir vietinio energijos šaltinio ateitimi. Belieka tik apgailestauti, kad artimiausiu metu nepadidinus biokuro paklausos Lietuvoje ir nesubalansavus biokuro rinkos verslas gali prarasti susidomėjimą biokuro rinka, o tai savo ruožtu sukels rimtų pasekmių šilumos gamintojams ir šilumos kainai Lietuvoje. Nusivylimą didina ir tai, kad užuot pasinaudoję intensyvia šildymo biokuru plėtra, dėl įsipareigojimų SGD terminalo palaikymui, mes būsime priversti stabdyti šias katilines ir kūrenti dujas, kas tik pablogins situaciją.
Prieš pat Kalėdas įstatymų leidėjai paspartinto biokuro pirkėjų perėjimą į pirkimą per biokuro biržą. (2015-aisiais šilumos gamintojai jau ne mažiau nei 50 proc. biokuro turės įsigyti per biržą – vietoj anksčiau numatytos 30 proc. ribos) Reikia tikėtis, kad tai paskatins biokuro paklausą ir leis atsirasti tinkamam pasiūlos ir paklausos balansui. Be to, kaip skaičiuoja Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, šiais metais laukia didžiulis naujų biokuro katilų paleidimo bumas – jeigu metų pradžioje bendra instaliuota galia siekė 1182 MW, tai metus turėtume pabaigti vos ne per pusę padidinę biokuro paklausą – naujų katilų galia sieks beveik 440 MW (bendra suminė galia bus 1621 MW). Belieka tikėtis, kad visos jos galės sėkmingai veikti ir gaminti šilumą.
Dviprasmiški signalai tik stiprina dalies biokuro vartotojų įsitikinimą, jog jie sugebės 50 proc. ribą pasiekti vėliau, rudenį. Tokia situacija ne tik gali virsti neįgyvendintais rodikliais dėl, tarkim, šiltos kito sezono žiemos. Paradoksalu, tačiau analogiškas rezultatas būtų švytuoklei pakrypus į kitą pusę, kai į rinką sugūžėję pirkėjai rudenį gali sukelti biokuro kainą iki neregėtų aukštumų. Tokie svyravimai gal ir gražiai rodytų rinkos galią, tačiau abejoju, ar džiaugtųsi tuo ilgalaikius gamybos ir tiekimo planus sudarinėjantys biokuro specialistai ar šalies energetikos ūkio strategai. Pavyzdžiui, jau šiemet teko girdėti kai kurių urėdijų nusiskundimus, jog medienos pardavimo planai nevykdomi – esą medienos neperka nei pagrindiniai medienos perdirbėjai, nei kitų sričių (tarp jų ir biokuro gamintojai) užsakovai.
Iš ekonomikos ekspertų ir valstybės vadovės lūpų pasigirdę siūlymai perrašyti šalies energetikos strategiją ir keisti atsinaujinančių išteklių rolę joje gal ir suprantami populistiškai vertinant pingančių dujų situaciją. Tačiau strategija tam ir yra ilgalaikio planavimo dokumentas, kad išvengti blaškymosi dėl trumpalaikių kainų svyravimų. Kitu atveju privatus verslas nesiryš plėtoti atskirų pramonės šakų, nerizikuos iš tiesų didelėmis investicijomis. Nereikia pamiršti to fakto, kad biokuras yra vietos produktas. Jo gamyba sukuria naujas darbo vietas ir leidžia pinigams suktis vidaus rinkoje, augina Lietuvos BVP, o ne užsienio dujų ir naftos tiekėjų pelnus. Labai norėtųsi, kad Lietuva sugebėtų savo energetikos strategijoje tinamai suderinti ilgalaikę naudą su laikinais žemos iškastinio kuro kainos privalumais ir nesugriautų tokio sėkmingo biokuro starto.
Todėl pagrindinė užduotis Vyriausybei ir Energetikos ministerijai šiandien – skubinti į biržą žengti kuo daugiau valstybės ir savivaldybių valdomų bei nepriklausomų biokuro vartotojų. Nes 2014 metais susidariusi pasiūlos pertekliaus situacija (pagal naujausius duomenimis pasiūla lenkia paklausą bene septynis kartus) ilgu laikotarpiu nėra naudinga niekam. Tenka girdėti nuogąstavimų, jog jeigu biokuro birža ir toliau bus tik tiekėjų pjautynių vieta, tai vis mažiau paskatų čia dirbti turės rinkos dalyviai. Kai kurie jau šiai dienai neatmeta galimybės atsisakyti biokuro gamybos ir savo pajėgas svarsto nukreipti į kitas susijusias veiklos sritis.
Optimizmo teikia naujausia VKEKK statistika – įsibėgėjant biržai 2014 m. III ketvirtį padėtis rinkoje jau darėsi panaši į normalią konkurenciją – vietoj daugiau nei 40 proc. siekusios rinkos dalies dominuojantis biokuro tiekėjas teužėmė 27,5 proc. dalį. Skaidri konkurencija veikia, bet ar ilgam? Ar buvo manančių, jog priversti korumpuotus biokuro pirkimus perkelti į skaidrią rinką bus lengva? Juk pradėjus biokurą pirkti biržoje kažkas praras tą apie 50-100 Lt/tne premiją (tai oficialūs svertinių 2014 metų „Baltpool“ ir VKEKK mėnesio kainų vidurkių skirtumai). Kai kuriems tiesioginių sandorių asams tai gal net pragyvenimo šaltinis... Ar įveiks juos mūsų Vyriausybė?