Į klausimą, ar rinkos plėtra tuo ir baigsis, ar tendencija tik stiprės, galima atsakyti įvertinus keletą svarbių sričių, kurių perspektyvos nėra vienareikšmiškos.

Pirma, 2013-ieji tapo lūžio metais, nes biokuro rinkoje pradėjo dirbti pakankamai daug naujų žaliavos vartotojų. Jei pradiniai ES finansavimo srautai, atsivėrę 2011-aisiais, suteikė optimizmo, tai praėjusiais metais ši ES parama tapo biokuru kūrenamais katilais. „Ačiū“ galima sakyti 2011-2012 metų Aplinkos ir Ūkio ministerijų darbui. Lietuvos verslo plėtros agentūros bei Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo lėšos leido modernizuoti ir stambesnių, ir smulkesnių šilumos tiekėjų valdomus ūkius. 2013-aisiais naujuosius katilus užkūrus pamatėme ir rezultatą. Ar ši naujų biokuro vartotojų banga tęsis? Atsakymas nėra paprastas, nes minėtos finansavimo priemonės savo limitus yra išnaudojusios, o naujojo laikotarpio ES paramos skirstymas – dar tik diskusijų objektas.

Antra, stabili valstybės pozicija ir teisinio reguliavimo pokyčiai sumažino abejones dėl biokuro ateities. Rinkos dalyviams nebeliko abejonių, jog biokuro birža ir dalyvavimas joje – neišvengiami. Jei anksčiau būtent patikimo tiekimo klausimai kėlė abejones, tai įstatymų leidėjo valia ir prievartinis laisvosios rinkos principų diegimas aiškiai pagerino biokuro ateities perspektyvas. Perrinktoji šalies Prezidentė savo veiklos programoje alternatyvių energijos šaltinių plėtrą vėl išskyrė kaip prioritetinę sritį, todėl artimiausiems metams šioje srityje abejonių neliko.

Trečia, realią veiklą pradėjusi biokuro birža jau dabar keičia monopolinę rinkos struktūrą. Didėjantis biokuro gamintojų ir tiekėjų skaičius liudija, jog privatūs investuotojai šią ūkio sritį vertina kaip perspektyvią investicijoms. Ne tik viliamasi, bet ir fiksuojama, jog biokuro gamyba ir prekyba tampa saugoma nuo anksčiau įprasto piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Produkto standartizavimas leido net ir mažesniems gamintojams lygiomis teisėmis konkuruoti rinkoje. Ar ši pasiūlos kreivė augs toliau – priklausys nuo to, ar rinkoje nusistovėsiančios kainos padengs kaštus ir garantuos deramą pelno maržą, ar/kaip valstybė papildomai skatins užsiimti biokuro gamyba. Juo labiau, jog Valstybinės miškų tarnyba skaičiuoja, jog plėtros galimybės didelės – kasmet sunaudojame tik mažiau nei pusę užaugančios medienos (apie 7 iš 14 mln. m3 priaugančios medienos).

Ketvirta, nors ir mažėjanti, tačiau 2013 metais dujų kaina vis dar stabiliai laikėsi aukštoje pozicijoje, todėl biokuras turi akivaizdų ekonominį pranašumą. Kainos faktorių siejant su tiekimo garantijomis gaunamas pasiūlymas, kuris idealiai atitinka Lietuvos siekį didinti energetinę nepriklausomybę nuo išorinių tiekėjų. Net jeigu „Gazprom“ įvykdytų savo pažadą ir artimiausiais metais dujų kainą sumažintų 20-30 proc., santykinai maži medienos žaliavos kaštai leistų biokurą tiekti pelningai.

Penkta, tai nepamatuoti lūkesčiai saulės ir vėjo energetikoje. Nors tendencijos šiuose sektoriuose yra palankios, tačiau šiandien saulės ir vėjo energetikos dar negalime laikyti rimta atsvara. Todėl sparti saulės ir vėjo elektrinių parkų plėtra nedavė trokštamo efekto, o tik perskirstė finansinę naštą vartotojams. Biokuro atveju valstybės parama iš karto mažina priklausomybę nuo vienintelio dujų tiekėjo, didina darbo vietų skaičių ir mažina šilumos energijos kainą galutiniams vartotojams.

Statistikos departamento specialistai teigia, jog didžiausią atsinaujinančios energijos potencialą turi kietasis biokuras. 2013 metais bendrųjų šalies kuro ir energijos sąnaudų struktūroje jis tesudarė 14,7 proc. Tik nedidelė dalis iš 7 mln. kub. m per metus nukertamos likvidžios medienos virsta biokuru, todėl didinti gamybą galima ir didinant kirtimų apimtis (šiuo metu kertame tik apie pusę priaugančios medienos), ir efektyviau panaudojant dabar kertamą ar supūvančią žaliavą. Kaip apsaugoti šį procesą nuo norinčiųjų pakenkti – atskiro panagrinėjimo vertas klausimas.