„Naktinės mokesčių reformos“ Vyriausybė turėjo aiškią viziją mažinti šalies energetikos priklausomybę nuo Rusijos Federacijos kaip vienintelio dujų tiekėjo. Ji paliko ir dar galiojančią energetikos strategiją (patvirtinta praėjusios kadencijos Seimo 2012 metų vasarą).
Ne tik simboliška, kad pagrindinis jos akcentas matyti jau pavadinime – vietoj 2007-ųjų „Nacionalinės energetikos strategijos“ turime „Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją“.
Bene pagrindinė šio dokumento prielaida, jog energetika gali būti nepriklausoma tik tada, kai šalyje naudojamas kuras ir/ar energija gali būti tiekiama be trukdžių. Būtent toks ir yra biokuras (medienos skiedra), šį šildymo sezoną centralizuotai tiekiamos šilumos iš biokuro dalis pasiekė 50 procentų (tai rodo ir „Litbioma“, ir LŠTA duomenys).
Tačiau ne tik koridoriuose, bet ir viešoje erdvėje energetikos strategai pastaruoju metu pradėjo kalbėti apie poreikį keisti šalies energetikos strategiją, viešai kritikuoti, neva biokuras (kaip kuro rūšis) nepasiteisino, neva atpigusios dujos iš esmės pakeitė situaciją.
Vadovaudamas vidutinio dydžio biokuro gamybos ir tiekimo įmonei turiu rimtų abejonių, ar toks strategijos pasikeitimas būtų naudingas.
Kaip skaičiuoja Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, šių metų pradžioje Lietuvoje naudojami biokuro įrenginiai su kondensaciniais ekonomaizeriais sudarė 1182 MW instaliuotos šiluminės galios, o jau metų pabaigoje sieks beveik 1621 MW galios. Per metus bus užbaigta investicinių projektų, kurių bendra galia – 440 MW.
Ar energetikos strategai nori pasakyti, kad visų šių veikiančių ir dar pradėsiančių veikti katilinių savininkai (dažniausiai – savivaldybių kontroliuojamos įmonės ir organizacijos) padarė didžiulio masto klaidą? Ir už ją eiliniai tų katilinių vartotojai turės mokėti ilgus metus, numatytus paskolų sutartyse ir investiciniuose planuose?
O ką biokuro priešininkai norėtų papasakoti tiems keliems tūkstančiams darbuotojų, biokuro ruošos ir tiekimo sistemos dėka turintiems darbą ir socialinį saugumą?
Pagal VKEKK biokuro rinkos stebėsenos ataskaitą už 2014 m. IV ketv. sektoriuje dirba 122 biokuro gamintojai ir tiekėjai, deklaruoti Komisijos kuro duomenų surinkimo sistemoje.
Tiek šildymo sezonu, tiek ir vasarą tai rimta paspirtis ir garantuotos pajamos šimtams mažesnių rajonų, kaimų gyventojų. Lėšos, kurios anksčiau iškeliaudavo mainais už vamzdžiu tekančias dujas, dabar lieka Lietuvoje gyventojų ar verslo pajamų pavidalais.
O sumos įspūdingos – pavyzdžiui, oficialiai skelbta, jog vien 2013 metais už dujas Lietuva rusiškajam „Gazpromui“ pervedė daugiau nei 2,3 mlrd. litų. Tuo tarpu suminė biokuro apyvarta Lietuvoje siekia beveik 200 mln. litų (pagal VKEKK duomenis per 2014 m. šalyje parduota 272 tūkst. tne biokuro, kai kaina metų eigoje svyravo tarp 630 ir 760 Lt/tne).
Šilumos tiekėjai ne tik sutaupė, bet net ir tuos išleistus milijonus litų paliko Lietuvoje, o ne pervedė į „Gazprom“ sąskaitą Rusijoje. Todėl iš strategų norėtųsi išgirsti ir markoekonominių argumentų. Juk net ir norvegiškos dujos – tai Lietuvą paliekantys pinigai, įmonės, jų Lietuvoje nesumokami mokesčiai ir mūsų miesteliuose nykstančios darbo vietos.
Ar Lietuvos energetikos strategai tikrai pasiruošę prisiimti asmeninę atsakomybę už visas šias pasekmes ir išties nori grįžti prie dujų kaip pagrindinės kuro rūšies? Ar tikrai jau laikas sunaikinti pagaliau iš monopolio gniaužtų išsilaisvinusius biokuro gamintojus ir tiekėjus?
Sveiką ir sąžiningą konkurenciją kuriantys biokuro rinkos dalyviai, savo produkciją parduodantys „Baltpool“ biržoje labiausiai nukentėtų dėl sprendimo priverstinai skatinti dujų vartojimą vasarą ar CŠT šilumos gamyboje. Rizikuojame tuo, kad dalis jų nepajėgs atsilaikyti ir sunyks.
Tačiau biokuro gamyboje tikrai liks senasis monopolistas ir pusantro tūkstančio megavatų biokuro poreikį skaičiuojančios katilinės daugelyje šalies rajono centrų. Tiesa, išnykus mažiesiems biokuro gamintojams biokuro kaina vėl sugrįš į savo aukštumas ir priežodį, jog biokuras kelis kartus pigesnis už dujas, bus galima pamiršti.
Šalies politikai ir energetikos biurokratai turėtų suvokti ir įvertinti savo asmeninę atsakomybę, jog jų vieši žodžiai – daugelio biokuro verslininkų „radaruose“.
Pramonėje, kurios didelė dalis vos juda po šiltos ir daugeliui (ypač mažesniųjų) gamintojų beveik pragaištingos žiemos, išlaikyti optimizmą sudėtinga. Todėl prieš pradedant „žaisti“ strategijų planavimo žaidimus šalies vadovams pagaliau vertėtų diskusijas pradėti nuo paprastesnio klausimo – kas atsakys už ankstesnius pažadus?
O gal Vyriausybė ir Prezidentė išdrįs atvirai pasakyti, jog tie šimtai ir tūkstančiai biokuro pramonės darbuotojų – praeitis ir būsimi darbo biržos klientai?
