Kaip žinia, „Rosatom“ savo tiekiamus VVER (dviejų kontūrų suslėgto vandens reaktoriai) siūlo šalims, kurios pradeda ar jau vysto branduolinę energetiką bei susiduria su kitų branduolinių technologijų tiekėjų konkurencija. Net pats „Rosatom“ programų direktorius S. Bojarkinas pažymėjo kad ABWR reaktoriai yra gerokai pigesni ir ekonomiškai efektyvesni. O tai reiškia ne ką kita, kaip aiškią konkurencinę grėsmę rusiškiems reaktoriams.
Japoniškos branduolinės technologijos – populiarios
Branduolinę energetiką intensyviai vystanti Suomija, be šiuo metu jau baigiamos statyti Olkiluoto atominės elektrinės, planuoja dar dvi: vieną Olkiluoto aikštelėje ir dar vieną naujoje aikštelėje šiaurės vakarų pakrantėje – Pyhäjoki. Nors Suomijoje ir veikia anksčiau statyti du rusiški VVER reaktoriai, dalyvauti naujose AE statybose rusai nebuvo pakviesti. Pyhäjoki AE statyboje buvo pasiūlyta branduolinių technologijų tiekėjams iš Prancūzijos Areva kompanijos ir Japonijos kompanijai Toshiba su vieno kontūro verdančio vandens reaktoriumi ABWR. O teikti komercinius pasiūlymus Olkiluoto aikštelėje planuojamai AE buvo pakviesti: Areva (Prancūzija), GE – Hitachi (JAV – Japonija), KHNP (Korėja), Mitsubichi ir Toshiba kompanijos (Japonija). Tuo tarpu rusiškus VVER reaktorius ruošiasi statyti tik Baltarusija ir Turkija...
Net branduolinės energetikos naujokas Vietnamas, kuris pradžioje planavo statyti 4 rusiškos konstrukcijos VVER reaktorius, pastaruoju metu nusprendė vietoje dviejų VVER pasirinkti du japonų konstrukcijos reaktorius. Taigi, japoniški vieno kontūro verdančio vandens ABWR reaktoriai – reali konkurencinė grėsmė rusiškiems VVER reaktoriams. Ir dar - priešingai, nei sakoma S. Bojarkino pranešime, japonai ne siūlo savo reaktorių, o šalys juos kviečia dalyvauti tarptautiniuose konkursuose ir tiekti branduolines technologijas.
Faktai byloja apie aukštą ABWR reaktorių saugos lygį
Savo pasisakyme S. Bojarkinas neteisingai priskyrė ir Hitachi technologiją antros kartos reaktoriams. Visagino AE pasirinkta technologija – „Hitachi-GE“ yra III kartos pažangusis verdančio vandens reaktorius ABWR. Ir tai vieninteliai šios kartos reaktoriai pasaulyje jau išbandyti praktikoje, t.y., jau yra eksploatuojami. Atitinkamo saugos lygio trečios kartos dviejų kontūrų, suslėgto vandens rektoriai šiuo metu dar tik statomi Kinijoje (AP1000 ir EPR), Prancūzijoje (EPR), Suomijoje (EPR) ir Korėjoje (APR1400).
Ponas S. Bojarkinas yra neteisus ir teigdamas, kad vieno kontūro verdančio vandens reaktoriai yra ne tokie saugūs kaip dviejų kontūrų suslėgto vandens reaktoriai. Visagino AE pasirinkto vieno kontūro verdančio vandens reaktorius ABWR neturi didelio diametro vamzdžių cirkuliacijos kilpų, kaip dviejų kontūrų suslėgto vandens reaktoriuose. ABWR reaktorius šilumnešis cirkuliuoja tik slėginio indo (reaktoriaus korpuso) viduje. Tai reiškia, kad tokia konstrukcija praktiškai eliminuoja avarijos dėl aušinančio vandens vamzdyno trūkio tikimybę. Be to, pats reaktoriaus korpusas yra veikiamas dvigubai mažesnio slėgio ir mažesnio neutronų srauto – o tai teigiamai įtakoja ABWR saugą ir reaktoriaus ilgaamžiškumą. Hipotetinės avarijos su visišku elektros energijos tiekimo praradimu reaktorius bus aušinamas natūralios cirkuliacijos režimu (nenaudojant cirkuliacijos siurblių) ir tuo pačiu bus užtikrintas reaktoriaus saugus ir patikimas aušinimas.
Truputis mokslo apie branduolinių reaktorių saugą
Skirtingų reaktorių saugos lygį galima palyginti tikimybiniais saugos analizės metodais. Pagrindinis tokio įvertinimo parametras yra aktyviosios zonos pažeidimo dažnis. Šis parametras nusako sunkiosios avarijos branduolinėje elektrinėje tikimybę, įvykus kažkokiam pradiniam įvykiui (pvz. nutrūkus elektros energijos tiekimui, įvykus žemės drebėjimui, trūkus cirkuliacinio kontūro vamzdžiui, ir pan.). Kuo ši tikimybė mažesnė – tuo elektrinė saugesnė.
Pagal tarptautinius saugos reikalavimus, veikiančioms branduolinėms elektrinėms šis aktyviosios zonos pažeidimo dažnis neturi būti didesnis nei 10-4, o statomoms naujoms elektrinėms – ne daugiau kaip 10-5. Daugelis atliktų tarptautinių tyrimų parodė, kad verdančio vandens reaktorių aktyviosios zonos pažeidimo dažnis yra ne didesnis (kai kurios konstrukcijos reaktoriams net mažesnis) nei suslėgto vandens reaktorių.
