Ar runkelių plantacijos, ar telekomunikacijos - vis vien laisvų kainų baugu

Pastaruoju metu užderėjo iniciatyvų kontroliuoti kainas rinkoje. Prasidėjo nuo grūdų, tada persimetė į cukrų, vakar bandė užkibti ir už telekomunikacijų paslaugų. Smagu, kad bent jau kol kas nepavyko, nes Seimas atmetė Telekomunikacijų įstatymo pataisas.

Viena iš jų numatė, jog visų telekomunikacijų paslaugų teikėjų nustatytų kainų pagrįstumą ir taikymą kontroliuoja Ryšių reguliavimo tarnyba. Pagal galiojančią įstatymo redakciją, šias kainas prižiūri Konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba. Ši tarnyba ne šiaip prižiūri kainas, o nagrinėja jas tik iškilus įtarimui dėl paslaugos teikėjo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kartelinių susitarimų ir panašių konkurencijos pažeidimų.

Taigi, pataisų formuluotė “kontroliuoja kainų pagrįstumą” yra daug stipresnė ir reiškia ne ką kitą, o kainų kontrolę. Ten, kur kainos kontroliuojamos, rinka neveikia. Net jeigu reguliuojanti institucija būtų jautrumo ir supratingumo įsikūnijimas, galimybė kvestionuoti rinkos kainą padidintų verslo riziką, sumažintų investicinį patrauklumą, todėl niekaip negalėtų būti naudinga vartotojui.

Kita Telekomunikacijų įstatymo pataisa siūlė kitaip nei dabar apmokestinti įmones už teisę teikti paslaugas. Joje teigiama, kad už teisę naudoti radijo dažnius ir telefono ryšio numerius apmokama įstatymo numatyta tvarka, o už licencijų bei leidimų išdavimą – valstybės rinkliavų nustatyta tvarka.

Prievolė mokėti mokesčius teisėtai atsiranda tik dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei tai yra paslauga, pavyzdžiui, mokestis už šildymą šilumos tiekėjui, žemės nuoma jos savininkui. Antra, jei tai yra mokestis, nustatytas Lietuvos mokesčių įstatymais. Nors Lietuvoje yra virš 20 skirtingų mokesčių, mokesčio nei už radijo dažnius, nei už numerius įstatymas nenustato. Taigi išeitų, kad šios prievolės šaltinio reikia ieškoti pirmojo tipo santykiuose.

Jeigu tai yra nuoma už ištekliaus panaudojimą, tas išteklius turėtų priklausyti valstybei nuosavybės teise. Kur yra įtvirtinta, kad radijo dažniai ar numeriai yra valstybės nuosavybė? (Gal tuomet ir spalvų spektras su visa vaivorykšte taip pat valstybės nuosavybė?).

Belieka vienintelis teisėtas numerių ir dažnių apmokestinimo traktavimas – dažnių ir numerių suteikimas yra valstybės teikiama paslauga jų naudotojams. Jeigu traktuosime taip (o tai iš tiesų ir yra paslauga, susijusi su konkrečiomis išlaidomis), tai apmokestinimas turi vykti Valstybės rinkliavų įstatymo nustatyta tvarka. Jos esmė – imamas mokestis, kuris padengia išlaidas, susijusias su paslaugos teikimu.

Taigi dažnių ir numerių naudojimo bei licencijos išdavimo apmokestinimo atskyrimas yra nepagrįstas. Juo labiau kad licencijos turėjimas be teisės naudotis dažniais operatoriui neturi jokios prasmės.

Dar viena siūlyta įstatymo pataisa įteisina aukcioną kaip licencijų išdavimo būdą (greta konkurso). Teigiama, kad tai aktualu dėl trečios kartos telekomunikacijų licencijavimo. Verta pastebėti, kad šioje srityje naudojant aukcionus susiduriama su jau minėta nuosavybės problema - ar valdžia pardavinėja tai, kas jai priklauso (dažnius)? Juo labiau, kai ir konkursui būdingi reikalavimai paliekami galioti.

Per šį laikotarpį niekas nepagrindė ir netgi viešai nesiūlė naudoti šio būdo. Pati UMTS licencijavimo tvarka tik pradėta rengti ir dar visuomenėje nediskutuota. Beje, klausimas, kaip šias licencijas padalinti, kad nebūtų smarkiai padidinta būsimų paslaugų rizika ir kaina vartotojams, nėra paprastas. Kam tada skubėti daryti įstatymo pataisas? Tai mažų mažiausia neracionalu.

Apskritai Telekomunikacijų įstatymą reikia taisyti iš esmės. Ir ne siekiant “sureguliuoti” rinką. 2003 m. baigiasi “Lietuvos Telekomui” suteiktas fiksuoto ryšio telefono paslaugų monopolis ir visa telekomunikacijų rinka turės tapti laisva konkurencijai. Todėl, užuot a la žemės ūkio politikos eksperimentų telekomunikacijose, vertėtų užsiimti šių pataisų ruošimu. Kitaip 2003 metais monopolis gali ir nesibaigti.