Pirma, „Snoro“ atveju bankas buvo nemokus, t.y. jo įsipareigojimai viršijo turtą. Kol kas „Ūkio banko“ atžvilgiu Lietuvos bankas konstatavo, kad 2013 m. vasario 12 d. „Ūkio bankas“ nebevykdo likvidumo normatyvo, t.y. kad banko likvidžiojo turto ir einamųjų įsipareigojimų santykis negali būti mažesnis negu 30 procentų. Šio normatyvo netaikymas pats savaime nereiškia nemokumo.
Antra, „Snoro“ problemos buvo susijusios su galimai nusikalstama banko akcininkų veikla išvaisčius labai didelės vertės turtą, kuri buvo viena iš pagrindų priežasčių skelbti veiklos apribojimą ir nacionalizuoti visas banko akcijas visuomenės poreikiams. Tokia procedūra yra viena drastiškiausių banko gelbėjimo procedūrų, kuri taikoma siekiant užkirsti kelią reikšmingoms pasekmėms valstybės finansų sistemai.
„Ūkio banko“ likvidumo problemos tokios grėsmės šiuo metu turimų duomenų kontekste nekelia, „Ūkio bankas“ tikėtinai turi pakankamai turto, bet susidūrė su likvidumo problemomis, nes jo turtas yra grįstas per dideliu kiekiu rizikingų paskolų, vertybinių popierių ir per mažais atidėjiniais bei rezervais.
Trečia, laikinojo administratoriaus paskyrimas yra laikinas ir tikėtinai bus taikomas iki tol, kol bus reorganizuota „Ūkio banko“ veikla ir užtikrintas jo veiklos tęstinumas viena ar kita forma po restruktūrizavimo.
„Snoro“ atveju valstybinė kontrolė buvo perimta ne tik valdymo, bet ir banko akcijų prasme, siekiant užkirsti kelią galimai tolesnei banko akcininkų nusikalstamai veiklai. Taigi „Snoro“ atžvilgiu prioritetas buvo teikiamas valstybės bankinės sistemos stabilumui užtikrinti.
„Ūkio banko“ problemos yra susijusios netinkamu kredito rizikos vertinimu rizikingų paskolų atžvilgiu, nepakankamais rizikos valdymo rezervais, klaidinga apskaita, t.y. faktoriais, kurie iš esmės susiję tik su vidine „Ūkio banko“ veikla.
