Žurnalistės eksperimentas: kaip viešumoje žmonės iš tiesų reaguoja pamatę Raulį

Žymiausias Lietuvos azerbaidžianietis  Raulis Mammadli (21), prašantis save vadinti transmoterimi Agness Landau, tikina, kad neatsigina vyrų dėmesio, o viešumoje jis sulaukia išskirtinio dėmesio. Žurnalo MIESTE.lt žurnalistė Kristina Pocytė (27) nusprendė tai patikrinti ir išsiruošė penktadienio naktį praleisti kartu su Rauliu.

Pasiruošimo jaudulys

Esu iš tų, kurios į vakarėlį gali susiruošti per pusvalandį. Dušas, šiek tiek kosmetikos, apsirengiu ir pro duris. Tačiau žinodama, kad einu susitikti su Rauliu, ruošiausi net 2 valandas. Turiu prisipažinti, retai naudoju tiek kosmetikos, kiek tą vakarą. Beje, dar prieš susitikimą gerokai jaudinausi. Ilgai galvojau, ką apsirengsiu, kokius aukštakulnius avėsiu...  Bet vis tiek supratau, kad pelnyti aplinkinių dėmesį bus sunku, kai šalia jis... Eksperimento išvakarėse šiuos nuogąstavimus net išsakiau vienam draugui. O jis nepaguodė: „Juk ji tamsaus gymio, gražių veido bruožų, aukšta, ilgos kojos...“ Gerai, gerai, gana, jo atsakymas dar labiau sužlugdė pasitikėjimą savimi...

Susitikimas

Aš tą vakarą vairavau, taigi susitariau su Rauliu, kad paimsiu jį iš namų. Raulį toliau stengsiuosi vadinti Agness, nes tą vakarą jis tikrai nepriminė vaikino. Turbūt daugelis jau žino, kad tai jo moteriškasis vardas, kuriuo dabar ir prisistato. Grįžkime prie susitikimo: nors buvau vietoje sutartu laiku, man teko dar 20 minučių palaukti. Moteriški ritualai užtruko...

Kiek laiko gražinasi Agness?

Dažniausiai, ruošdamasi pavakaroti su draugais  Agness užtrunka apie 2 valandas. Tiesa, turiu paminėti, kad aš rinkausi tik iš 2 galimų suknelių tam vakarui, tuo metu Agness buvo pasiruošusi net 7 derinukus. Mano makiažas, kuris bent jau man atrodė labai ryškus, neprilygo Agness makiažui...  Žinoma, prasitarusi, kad labai ryškiai pasidažiau, priverčiau ją nusišypsoti: „Na, kad nelabai matosi...“ (Antras smūgis po draugo komentaro...  Pasitikėjimas savimi slūgsta.)
Tiesa, Agness makiažas tą vakarą buvo tikrai įspūdingas. Moterišką kosmetiką ji naudoja jau nuo 14 metų ir tikrai drąsiai sakau – reta mergina yra taip įvaldžiusi šį meną.

Parkavimosi ypatumai

Manote, lengva į senamiestį važiuoti su mergina? Visai ne... Pagrindinis prašymas buvo sustoti kuo arčiau Rotušės aikštės (kur didžiausia jos mėgstamų barų koncentracija), nes aukštakulniai nėra pritaikyti vaikščioti tokiu grindiniu (mano aukštakulniai tą vakarą buvo net 10 centimetrų aukščio, Agness – dar aukštesni). Bet slystelėjo ne tik ji, slystelėjau ir aš, tik viskas baigėsi sėkmingai.

Praeivių žvilgsniai

Linksmiausia dalis – stebėti praeivių žvilgsnius. Nebuvo NĖ VIENO žmogaus, kuris tiesiog praeitų pro šalį. Spoksojo visi: jauni, vyresni, seni, moterys, vyrai, paaugliai... Tiesa, vyresni (na, maždaug keturiasdešimties metų ir daugiau) spoksojo į Agness su smalsumu akyse. Keista, tačiau dauguma po kiek laiko spoksojimo tarsi prabusdavo, tada staigiai pradėdavo vertinti ir mane. Įtariu, kad jie mintyse savęs paklausdavo: „Įdomu, šita, kuri eina šalia, irgi transmoteris?“ Galiu nuraminti – aš tikra moteris.

Juokingiausia stebėti jaunuolių žvilgsnius, jie tarsi vaikai prunkščia, alkūne trinkteli draugui, kad ir tas pažiūrėtų, dengiasi akis ir nežino, kaip reaguoti. Ir ne tik gatvėje, bet ir kavinėje!

Nauja patirtis

Dar niekada nesu jautusi tokio dėmesio. Vos tik įėjus į barą, visų (moterų, vyrų, barmenų, padavėjų…) žvilgsniai krypo į mus. Prie pirmo baro tik stoviniavome lauke, bandydamos įžvelgti, ar viduje yra laisvų vietų, o jų neradusios išėjome ieškoti toliau. Vaikinai mus palydėjo šūksniais. Įžengus į kitą barą tarsi sustojo laikas. Visi net nustojo bendrauti, tik spoksojo į mus (na, gerai, į Raulį) kaip į kokį pasaulio stebuklą… Galiausiai trečiame bare mes prisėdome išgerti kavos. Nieko stebuklingo neįvyko, niekas nekrito Agness po kojomis, net ir nebandė mūsų stebėti ar kitaip rodyti dėmesio. Tad išvykome toliau ieškoti nuotykių.

„Rauli, aš tave myliu!“

Dvi minutės pasivaikščiojimo senamiesčio grindiniu ir pirmieji žmonės, su kuriais prasilenkėme, užsimanė įsiamžinti su Agness. Dar dvi minutės ir prie mūsų sustojo labai išvaizdus vaikinas (nors gal turėčiau sakyti, kad vyras) ir garsiai pradėjo šūkauti komplimentus Rauliui: „Aš žinau, kad tu transmoteris, tu man patinki, aš noriu, kad būtum mano! Ei, draugai, tai transmoteris, aš ją myliu!“ Primenu, vyras buvo labai išvaizdus ir, atrodo, gerai uždirbantis... Ir buvo kartu su būriu draugų! O aš nevalingai pradėjau dairytis ir galvoti: „Tai vyksta Lietuvoje, kur visiems svarbu, kas ką pamanys? Ar aš nesapnuoju?“ Apsvaigintos dėmesio (na, gerai, aš jo negavau) pasukome kartu su linksma kompanija. Agness buvo lepinama komplimentais, dėmesiu...  Trūko tik rožių žiedais nukloto tako (tikiu, kad jai panorėjus vyras ir šį norą būtų išpildęs). Tačiau mes ilgai neužtrukome su šia kompanija, nes lyg pelenės išmušus vidurnakčiui išskubėjome namo.

Kodėl verta eiti į miestą su Rauliu?

Tiek dėmesio, kiek sulaukiau tą vakarą, turbūt nebuvau sulaukusi niekada gyvenime. Tik aišku, ne visas dėmesys buvo skirtas man (daugiausia jo buvo tada, kai žmonės imdavo vertinti, aš ji ar jis). Tai turbūt nėra pats maloniausias dėmesys, bet dėmesys...

Ar žmonės Lietuvoje yra tolerantiški?

Manau, kad taip! Nors daugelis tiesiog spoksojo,  jokių užgauliojimų ar replikų neišgirdau. Agness net sulaukė didžiulio teigiamo dėmesio...

Ar susigrąžinsiu pasitikėjimą savimi?

Na, po šio eksperimento skubėjau susitikti su drauge. Buvau maloniai nustebinta gavusi kelis komplimentus (dėl aprangos ir dėl makiažo!). Pasitikėjimas savimi buvo šiek tiek atgaivintas. Tačiau esu tikra – nurungti Raulį lietuvišku grožiu – misija neįmanoma.

Kas žurnalistės Kristinos gyvenime įvyko po šio eksperimento sužinosite čia.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.