- Mindaugai, ar Malagoje pavyko pažvejoti?
- Su meškere gera pastovėti, galva išsivalo, mintys nurimsta, pabūni prie vandens, gamtoje. Ramybė mane žavi, o, štai, medžioti – visai nepatinka. Nors Ispanijoje gyvenome prie pat jūros, tik paskutiniaisiais metais sužinojau, kur žvejojama Malagoje. Gaila, bet laiko žvejybai visai neturėjau – po treniruočių ar turėdamas laisvo laiko, geriau su Egle ir šuniuku pasivaikščiodavau.
- Kokia tavo diena būdavo Ispanijoje?
- Sezono pradžioje – sausa ir neįdomi. Atsikeli, pavalgai, važiuoji į treniruotę, grįžti, pavalgai, pamiegi, vėl treniruotė, po jos – valgyti ir miegoti. Tik sezonui įsibėgėjus, kai treniruodavomės kartą per dieną, atsirasdavo daugiau laisvo laiko. Tuomet ateidavo ispanų kalbos mokytojas, pramokau ispanų.
Politinių pažiūrų gal ir neišdėstyčiau, tačiau susikalbėti galiu. Turėdami laisvą dieną su Egle stengdavomės pavažinėti aplinkui, apžiūrėti kaimyninius miestelius, visas gražias vietas. Kai komandos draugų ispanų naujai atvykęs žaidėjas klausdavo, ką siūlytų pamatyti, šie siųsdavo juos pas mane. Sakydavo – Kuzia daugiau už mus žino.
- Ispanijoje, kaip ir Lietuvoje bičiuliai tave vadindavo Kuzia?
- Kuza. Ilgą mano vardą ir pavardę jiems būdavo sunku ištarti.
- Pasakodamas apie savo treniruočių dieną, net keletą kartų paminėjai žodį – valgyti. Ispanai dažniausiai valgo restoranuose. Ar perėmėte šią tradiciją?
- Kartais vakarieniaudavome mieste, tačiau ir man, ir Eglei labiau patinka naminis maistas ir taisyklinga mityba. Galiu pasakyti, kad per tuos metus Malagoje Eglė stipriai patobulėjo virtuvėje.
Atvažiavo nedaug ką mokėdama, o dabar – tikras šefas. Ten kur gyvenome, daug šviežios žuvies, tačiau aš esu mėsos žmogus. Mėsa man geriausias desertas.
- Dabar, kai atsisveikinai su Malaga ir „Unicaja“, ką galėtumei pasakyti apie trejus ten praleistus metus?
- Tai buvo vieni geriausių mano metų. Pirmoji ir labai gera patirtis užsienyje – prilipo šalis, miestas, komanda. Pirmaisiais metais atrodė – kalnus nuversiu, tačiau ne aš vienas buvau toks, visi suvažiuoja turėdami tą patį tikslą. Gal ir nepasiekiau, ko norėjau, tačiau žingsnis po žingsnio išsikovojau vietą komandoje, perėmiau ispanišką žaidimo stilių. Ispanai žaidžia greitesnį, intensyvesnį krepšinį, aikštelėje demonstruoja aktorinius sugebėjimus. Tai viena stipriausių lygų Europoje - nuvažiavęs žaisti su 18 vietą lygoje užimančia komanda, gali būti stipriai nubaustas.
Malagoje mes susiradome draugų ispanų, su jais tikrai lengva ir paprasta draugauti. Jie atviri, nebijo nei pagirti, nei papeikti. Treji metai – nemažas laiko tarpas, buvo sunku išvažiuoti.
- Grįžote su visais daiktais?
- Net automobilį parsigabenome. Ispanijoje važinėjau Volkswagen Passat automobiliu, dabar atiduosiu Eglės tėčiui, tegu važinėja. Per atostogas, ačiū „Moller Auto Vilnius“ Volkswagen salonui, išmėginsiu naująjį „Tiguan“, gal patiks? Mėgstu pastovumą – dveji metai „Šiaulių“ klube, treji „Žalgiryje“, dar treji „Unicaja“. Kai reikia išsirinkti, sunkiai apsisprendžiu. Juokauju: man parduotuvėje sudėtinga grietinę nusipirkti, ką jau kalbėti apie kontraktą. Tai ir sakau - jei patiko Volkswagen markės automobiliai, jei esi jais patenkintas, tai kam gaišti laiką, ieškant kitų? Man tinka ispanų požiūris - didelių mašinų ten retai pamatysi, automobiliai jiems – ne pasididžiavimo, o patogi susisiekimo priemonė.
- Ką dar ruošiatės nuveikti Lietuvoje vasarą?
- Ji tokia trumpa! Atšoksime draugų vestuves, štai, pažvejosime ir – į rinktinės stovyklą. O ten jau norisi išlaikyti gerą formą, būti sveiku ir su komanda parodyti pačius geriausius rezultatus olimpiadoje.
- Kontraktas dar nepasirašytas. Ar turi svajonių, kokioje šalyje norėtum žaisti kitą sezoną?
- Kiekvieno krepšininko tikslas – pamėginti Amerikoje. Norėčiau ir aš, tačiau aklai pulti – ne mano būdui. Turiu viską gerai apsvarstyti, krepšininko karjera nėra tokia ilga, kad leistum sau daryti klaidas.
Žvejybos akimirkos - nuotraukų albume:
